nieko.

Laikas bėga. Aš senokai pamečiau skaičius, galvodama, kad tai nėra taip svarbu. Šaltis kanda pirštus. Visos žiemos šaltos, visos atrodo pačios žvarbiausios ir pačios sunkiausios. Visada slepiuosi po pledu, su knyga ir puodeliu mėtų arbatos rankose. 

Nesigręžioju atgal. Galbūt iš baimės, kad nepasikeičiau, galbūt tik todėl, kad bijau, jog kažkas velkasi iš paskos, laukdamas, kad galėtų sugriebti atsisukusią ir pasiglemžti. 

Kartais galvoju apie vienatvę. Noriu, kad jis išeitų ir galėčiau ramiai pamąstyti. Galbūt todėl negaliu užmigti, pamečiau savo minčių srovę. Turiu atsakyti sau, kaip labai tai svarbu. 

Bet kartais nuo minties, kad teks šitam būste sėdėti vienai, man pasidaro baisu ir neramu. Kartais atrodo, jog subyrėsiu į šipulius, pavirsiu bala, o nuo šalčio dar ir ledu apsitrauksiu.

Tuomet užsidegu žvakę, įsitaisau lovoje, ir svajoju spoksodama į lubas. Yra dalykų, prie kurių reikia priprasti, prisijaukinti, susitapatinti. 

Žinau, kad pasikeičiau, žinau, kad keičiuosiu. Juk laikas eina. Atrodo, neįmanoma likti tokiu pačiu amžinai, reaguoti taip pat, skaityti tas pačias knygas, šnekėti apie tuos pačius dalykus. 

Rašau, tik dėl rašymo, dėl paties proceso, dėl garsų, kuriuos girdžiu traiškydama kompiuterio klaviatūrą, dėl minčių, kurias užsimerkus matau užrašytas, dėl keisto noro, vos vos rusenančio kažkur giliai. Nuolat savęs klausinėdama, ar dar neužgesinau tos liepsnelės.

Aš šokinėju, nuo vieno akmens prie kito, seku mintyse sau pasakas, stebiu kaip temsta, kaip sninga, kaip užšala varvekliai. Girdžiu lietų. Štai kuo gražūs žiemos vakarai. Jaukumu. Kurį susikuriam.