vandenynas - mano namai

atmerkiu akis, mano žadintuvas - žuvėdra, jau klykauja ir plaka sparnais. Saulės spinduliai glamonėja įdegusį kūną. Ražausi ir mano rankos ištįsta kelis metrus į šonus, nuvilnija vandens paviršiumi, ištempiu kojas ir pasiekiu dugną - švelnų smėliuką.
Greta mano vyras dar miega, ir nuo jo knarkimo tolumoje dreba uolos. Sugrįžtu į savo normalų kūną, ir priplaukiu. Ant krūtinės vandeniui miega dukrytė, apsikamšius savo baltais plaukais. Švelniai paglostau abiejiems skruostus ir šie prabunda.

Rytinis plaukimas sveikinti delfinus ir orkas. Krykštaujančius ir šokinėjančius. Džiaugsmingiausia dienos dalis. Apart to, kad aštuonkojiai bando pagriebti už kojos. Jie nori žaisti. Bet aš nenardau. Mano vyras sucypia, ir kaip delfinas nuneria vaikyti padaužų.
Neatsimenu kaip čia atsidūrėm. Kaip ilgai gyvuojam saule oru ir jūros dumbliais. Kiek laiko jau mėlynas vanduo - patalai ir tvirtovė, guolis ir žaidimų aikštelė, saugi namų ramybė. Kur pažvelgsi - mėlyna. Ir vaikas krykštauja ir taškosi vandens lašiukais. Ko daugiau gali norė
Ti ?
Kol aplankai visus gyvius, ir pasimėgauji saulės voniomis, ir viens kito rankomis, kol mažylė nukankina visas geldeles ir žuvėdras - nepajunti jau vakaras, vėsu. Ir kyla vėjas. Labai žvarbus, matyt iš šiaurės, kužda vyras.
Smarkėjant bangoms ir ūžimui imant spausti ausis - pasigendu mažylės. Jaučiuosi blaškoma ir mėtoma ir bejėgė. Kažkur tolumoje kelių kilometru spinduliu išnyra mažytė rankutė. Ir vėl pradingsta. Klykiu. Rankos pasidaro akmeninės, neklauso kojos. Plaukiu, bet prieš srovę aš tik tolstu užuot artėjusi. Vaiko verksmas. Urzgiantis šalia vyras - aš šitaip negaliu, kokia nauda dabar iš manęs.
Iššoka kaip delfinas į orą, ir neria, ne tą pusę. Ir mano širdis ima smarkiau daužytis, nes ten aštrios uolos, o mėtoma lyg vėjyje plunksnelė aš nepajėgsiu rast jų abiejų.
 vanduo nusidažo raudonai. Bangos skandina ir mane. Vis sunkiau išsilaikyti paviršiuje, nėra jėgų plaukti. ausyse aidi verksmas. Aš čia, šaukiu užkimusiu balsu. Iš dangaus man į nugarą krenta lyg tai aštrios adatėlės lyg akmenukai. Nesuvokiu ar aš tiesiog šlapia, ar irgi kraujuoju. Bet rankų mostų nestabdau, ištęsti kūno negaliu, bet atsidurti kuo arčiau mažylės privalau.
Staiga ryškus šviesos blyksnis. Ir karštis. Ir po jo tyla. Ir aklina tamsa.
Ir kai vėl atmerkiu akis nurimus širdies ritmui tik saulės spinduliai glosto veidą ir neatsimenu, kaip aš grįžau namo be batų...

nors 5 minutes

kai prabundi baltoje palatoje, kietoje ligoninės lovoje. Ir aiškiai iš vaistų kvapo suvoki, kad tai negali būti sapnas. Norėjau klykti. Nusitraukti tuos visus keistus laidus ir bėgti. Į gryną orą, į šviesą, tarp medžių, po dar vienais ratais. Kryptis nėra svarbi. Tik procesas. Noras ištrūkti. Negebėjimas atsilaikyti. Silpnumo alimirka. Bet aš tik atsisėdau lovoje. Buvau per silpna pakelti kojas. ką čia pakelti, nesugebėjau net pajudinti. Tad gerą minutę sėdėjau tiesiog spoksodama į baltą sieną ir bandydama prisiminti. Vienoje ausyje spengė, bet kita pajėgiau girdėti žingsnius, šurmulį, kartais net padrikus žodžius už durų.

Aš pamečiau seserį.
Aš praradau seserį.
Nebeturiu šeimos.
Nieko neturiu.
Esu viena.
Esu viena.
Esu viena.
Esu viena.

Ką man reikės daryti. Užsidėjusi delnus ant pečių ėmiau lengvai linguoti, niūniuoti melodijas, sugebėjau pakrutinti kojas. Mesiu darbą. Viską parduosiu. Kam išvis man visko reikėjo? išvažiuosiu, kur nors toli, kur niekas nepažinos manęs, ir neklausinės. Ir tyliai merdėsiu kokiam tamsiam kampe. Kaip aš dabar gyvensiu? kodėl? Kodėl ten negalėjau būti aš ?

Kažkas man iš kairės suinkštė ir aš šoktelėjau lovoje. Apsidairiau.

- Ką ten murmi ? - pasakė Augustė, muistydamasi pataluose, ir vėl užmerkė akis.

Taip ir sėdėjau išsižiojusi. Nejudėdama. Dabar jau tikrai sapnuoju.

Nusitraukiau vamzdelius. O gal laidus. Nesuvokiau, kas tai per įrengimai, tai ne mano sritis. Išsiropščiau iš lovos. Kažkuris iš aparatų ėmė cypti. Erzinančiai garsiai.

- sveikas, galvos skausme, - sukuždėjau aš, lipdama į Augustės lovą, ir bandydama nenutraukti ir neužkliūdyti nei vieno vamzdelio, nepajudinti jos sutvarstytos rankos.

- Duok man penkias minutes,- užsimiegojusiu balsu sumurmėjo Augustė. pasijutau , kaip vaikystėje, žadindama ją pamokoms.

Ėmė suktis sienos ir langai, judėti lovos. Temo akyse, ir blykčiojo lempų šviesa. Jaučiausi lengvai apsvaigusi, iš laimės, ir skausmo, ir erzinančio cypimo. Aš turiu sesę. Vis dar. Vis dar ne viena.

Garsas blėso, staiga, trūktelėjo durys, įlėkė pora vyrukų baltais chalatais. Patrauklių vyrukų.

- Koks gražus sapnas, - sumurmėjau, ir akyse užgeso, bet puikiai girdėjau jų žingsnius, ir riksmą.  nebegalėjau priešintis miegui.
- gal ir aš galiu nusnausti, dar penkias minutes,- sušnibšdėjau