Kam nepasitaiko lengva naktis.

23:00
grįžau po darbo. Numečiau tašes, storas kojines ir batus vidury koridoriaus ant grindų. Nusiploviau rankas. Pasidariau kakavos su grietinėle. Pašėriau žuvytes.
23:30
Išsikepiau blynų. Įsijungiau kompiuterį ir serialą. Apsikamšiau antklodėnis, pagalvėmis. Daug grietiNės ir druskos. Reikia nueiti į dušą. Ir indai, laukia indai.
23:45
Išsitraukiu iš spintOs energetinį gėrimą. Reikia jėgų dušui. Pora gurkšnių. Išjungiu šviesą ir įsijungiu lempučių girliandą. tuoj susirasiu pižamą ir eisiu į priaustis
00:00
girlianda Gražiai mirksi. Šiek tiek sukasi. išsitraukiu knygą. Ur žibintuvėlį. Gal reikėjo dar pasidaryt kavos. įsipilu vyno. Serialas itin Linksmas. garsiai juokiuosi ir ploju rankomis. Knyga pamečiau iš rankų sau ant veido. Auč.
00:15
Išlipu iš lovos, išsitraukiu aukštakulnius ir juodą suknelę. Staipausi prieš veidrodį ir šukuojuosi plaukus. Bandau prisiminti ar žirafos turi karčius.
00:30
Įsijungiu Ed sheeron give me love. Laikas šokti.
Laikas taurei vyno. Sukuosi kambaryje. Atrodo, atsitrenkiau į sieną. Bus mėlynė. O gal nebus.
01:00
Pamečiau batelius virtuvėje. Bet spėjau suvalgyti porą keksiukų. Ir apelsiną, palikau dar du purvinus puodelius ant spintelės. Antra energetinio skardinė. galėčiau rašyti. Ir sutvarkysiu nuotraukas.! ištraukiu kortelę iš fotoaparato.
01:45
Kada atsidūriau lauke.?  šalta. Lengvai krapnoja. Galbūt sninga. slidu. Girdžiu lohant šunį
02:00
Grįžtu. Namie tamsu. Surandu šviesos jungiklį. Nušliaužiu iki lovos. Apsikamšau. Suurzgiu. Juokiuosi. Galbūt reikėjo nusuvilkti suknelę. Ir išgerti bent stiklinę vandens. Ir nusiprausti. Ir išsiplauti 5 puodelius.
02:30
Galėččiau kam nors paskambinti. Ieškau telefono. Jis kažkur po paklodėmis. O gal suknelės kišenėje. O gal akvariume. O gal pusny. Kiek dantų turi katė.? kaažk
Aip p
Stifu miegotu d
Stisi.

yra dalykų, apie kuriuos nekalbama, ir niekas nežino, ir niekam nerūpi. Tik sutemose skraido paskutiniai atodūsiai ir vos gyvos mintis.
Ar yra gražių dalykų. Gražių minčių. Gražių potyrių.
Ar yra bjaurių dalykų, minčių, potyrių.
Nėra nieko.
Tik supratimas.
Nuovargis. Nemiga. Žadintuvai. Maistas. Arbata. Kava. Šokoladas. Kojų skausmas. Vėjo draikomi plaukai. Veidrodžiai. Žinutės. Kelias. Rūkas. Rasa. Lietus. Vėjas. Alkis. Troškulys. Neapykanta. Naktis. Rytas. Debesys.
Pasiklydau.
Neieškokit.
Nerasit.
Lietus viską nuplovė. Viską prarijo rūkas ir išnešiojo vėjas. Tik debesys, tylus stebėtojai, susijaudinę, kiek juokų virsta pragaru, verkia, lieja ašaras, šaltas it ledas, ir skandina gatves.
Veikėjai, pilki ir spalvoti, juodi ir šviesūs, bėga, ir sėdi ant suoliukų, ir lesina balandžius , valgo spurgas, ir rūko, cigaretės lėtai smilksta ir visur byra žarijos, ir vėjas nešioja šiukšles, veikėjai sėdi su laikraščiais, pašnekesiais, kuprinėmis, ir nunešiotais batais, suplyšusiais padais, judina lūpas, ir mirksi akimis, šypsosi ir juokiasi, ir krato pelenus nuo cigarečių, ir išmeta kavos išsinešimui puodelį.
Telefonai skamba. Netyla. Užkliuni už iššokusios plytelės. Iškrenta iš rankų ir sudužta. Paspiria su koja. Ir nueina tolyn. Balandžiai vaikšto aplinkui ir bando suvokti, kas tai per daiktas. Nevalgomas.
Kelio ženklai. Ir juostos. Geltonos ir baltos. Automobilis sankryžoje. Pėstieji prie perėjos. Šviesoforas neveikia. Nedega nei raudona, nei geltona, nei žalia. Ir visi stovi. Ir žiūri, kas į rankas, kas į batus, kas į ratus, į įkaitųsį asfaltą, į balas. Ir niekur neina, nerieda dviračiai ir riedučiai. Visa stovi vietoje. Nei čiulba, nei šlama lapai. Debesys neplaukioja danguje, ir saulė nejuda zenito link. Laikas sustojo. Amžinybė. Tai akimirka, kuri nesibaigia.
Nulūžę nagai. Juose įsipynę plaukai. Medžių lapai, pirštuose, geria kraują į save. Ir šnabdža apie praradimą, ir nuoskaudas, ir liūdesį. Bet čia tik kraujas lapuose, šnarėjime po kojomis  lašas po lašo, laisto žemę,, ir ima dygti rožės ir rožinės lelijos, ir žolė užsiliepsnoja,  apsiniaukė dangus. Lyja. Žaibas. Skrodžia dangų lyg taiklus ir greitas skalpelis.
O sutemos, sutemos gaubia pečius ir neišeina, o saulėlydis, prieš užmerkiant akis, dar paglosto skruostus, savo šiluma ir optimizmu.
Laikas. Tiksi. Jis lėtas. Ir per greitas. Nepastebimas. Smogia iš pasalų.
Išliejau rašalą. Išbėriau cukrų. Išpyliau druską. Ir arbatą. Kavą. Vyną. Likerį . Ašaras.
Laukimas. Baimė. Pančiai. Virvės. Suvokimas. Aš žinau, žodžių, galbūt daugiau nei reikia, bet žodžių, išreikšti, kas kužda į ausį, ir tūno sieloj, aš pamečiau tuos žodžius, o gal ir neturėjau, nežinau, ir per daug galvoju, ir per mažai, po antklode, ir balkone, ir prie kavos, vidury miško.
Nėra pabaigos.
Ir pradžios.
Tik žodžiai. Ir potyriai.
Ir gražūs dalykai. Ir bjaurūs.
Ir aš. Juose.

o kad nelytų

peilis tarp pirštų ir daržovių treškėjimas nėra bereikšmiai. Jie įprasmina kiekvieną mano įkvėpimą, ir raumenų susitraukimą, įrodo dabarties egzistavimą, akimirkos laikinumą. Ir grožį. Trapų, lengvai sunaikinamą, tobulą, tikrovišką, realų, gyvenimišką. Turbūt žinau per daug būdvardžių, o gal būt per mažai. Porais kvepiančiais pirštais užkišu nepaklusnią plaukų sruogą už ausies. O, Kad ta sruoga būtų raudonojo kopūsto spalvos. Šypteliu.

Už lango griaudžia, lietus ateina, slenka sunkiais debesimis virš senų, nerenovuotų daugiabučių stogų. Pro neįstiklintus balkonus įsliuogs ir į kaimynų butus. Kelias dienas iš eilės vis užklupdavo dangus savo ašaromis mane kažkur einančią, skubančią, ramiai pėdinančią ar užsisvajojusią vidury gatvės. Šiandien saugiai laikydama taurę vyno spoksau į jį už stiklo, Kaip jis keičia šaligatvio spalvą, kaip suteikia lapams blizgesio, kaip nutyla paukščiai, ir slepiasi praeiviai, tiesa, dar surasdami laiko pasidaryti asmenukei - ei, draugai internete, pažiūrėkite kaip mane šiandien sulijo. Baisu.!

Puikus metas apsvarstymams ir gailesčiui, o aš štai svarstau apie pomidoro atspalvio lūpdažio egzistenciją. Ir kaip kvepia alyvuogių aliejus. Kuris nežinia kodėl asocijuojasi su rudeniu, ir su bulvėmis, ir krapais. 

Nusiplaunu rankas. Taip kruopščiai, kaip kai kurie žmonės nusiplautų mintis, ir prisiminimus, ir potyrius, ir tų potyrių prisiminimus, ir svajones, kurios taip ir neišlindo į dienos šviesą, ir lūkesčius, tuos neišpildytus lūkesčius, kurie neleidžia užmigti vidury nakties. Nes vis kažko trūksta, vis kažkas ne taip. Viską jie nuplautų, jei tik galėtų, kaip purvą, kaip prakaitą, kaip kraujo dėmes nuo nubrozdintų delnų. Ir po to žvelgdami veidrodin klaustų, o kodėl mano akys, jos tuščios?

Užkaičiu virdulį žaliai arbatai, ir susivokiu, kad jos neturiu, tik vaisinę, ir melisas vazonėly, tebedygstančias. Tyliai suvaitoju, - ankstyva senatvė. Beieškodama To vienintelio puoduko, iš kurio skaniau.  

kartais geriau nerašyt. nesureikšminti kasdienių smulkmenų, nesusipratimų, nesusikalbėjimų, iššvaistyto laiko, pramiegotų pusdienių, o kartais, geriau, kad nelytų, ir sėdėtum lauke be minčių, ar šįkart sušlapsi, ar ne

drinking is not an option

Tas jausmas, kai turi problemų su PS,  ir staiga prisimeni, kad taip pat egzistuoja ir Picasa, per kurią sutvarkyti nuotrauką gali greičiau nei per minutę, nes puikiai pameni, kaip kokia funkcija privers tavo fotografiją atrodyti, tad atrodo, beveik visos dienos darbą nudirbau greičiau nei per penkias minutes.

watch and

Love me.

apple pie

noise

Aurora borealis

amoebas multiply

a sailboat underwater

Moon

fog

smokes and an ashtray

a forest and a swamp

dancing around fire

tower

snowing

mercury

Paguroidea

klientas niekada teisus.

 * Visa istorija ir jos personažai yra išgalvoti, 

galimi vardų ar įvykių sutapimai visiškai atsitiktiniai

 ir neturintys nieko bendro su realiais žmonėmis ar įvykiais *

 vyksta skirtingose vietoje.

Episode 1.

Graži saulėta diena. Gal kiek per daug šviesos, nes ji drąsiai demonstruoja ant stalo gulinčias dulkes. Ir aš dažniau nei įprastai turiu sukiotis ir šliuostyti tai nuo vieno, tai nuo kito paviršiaus.

- Laba diena
- Laba diena, ar išsirinkot.?
- Man prašau Latte kavos,  o draugei Cappuccino.
- Tuoj bus.

Kavos aparato rankenėlę pripildau espresso kavos milteliais, skanus kvapas. Ir paleidžiu kavą tekėti į mažytį baltą ąsotėlį. Tuo Tarpu ištraukiu iš šaldytuvo pieną, pripilu į metalinį indelį, šiek tiek pašildau, o po to leidžiu garams jį plakti,klausausi šnypštimo. Tai netrunka ilgai. Tada pastatai, kad susistovėtų, papurtai, pasukioji, padaužai ir turi puikų pieno kremą. Supili esspreso į puodelį, ir pili baltą blizgią putą.

- Cappuccino.

Vėl įsipilu pieno į indelį ir einu plakt, kai mane pertraukia.

- O tai Lattei irgi plaksit pieną, - labai nepatenkintas balsas.
- Taip priklauso.
- Man prašau padaryti Lattę su neplaktu pienu.
- Bet tai nebus Latte. Čia itališki receptai. Tiek Latte, tiek Cappuccino yra su plaktu pienu.
- Man nesvarbu, padarykit man Latte su neplaktu pienu.
- Taip negalima.
- Man nesvarbu, jūs turit patenkinti mano įgeidžius.
- Aš negaliu daryt Latte kavos ne taip, kaip reikia.

Atrodo girdžiu murmėjimą, o galbūt urzgimą. Stoviu su pieno indeliu rankose, nežinodama ką daryti. Ir drebėdama kartu iš baimės, ir iš pykčio.

- Tai duokit man juodos kavos su pienu.

Na, pagaliau atsipeikėjo. Šiek tiek pašildau pieną. Pripildau kavos aparato rankenėlę juoda kava, ši subėga puodelin, o po jos keliauja vos šiltas, neplaktas pienas. Bepilant pieną iš jo ir iš kavos putos pasidaro širdelės formos dėmė. Susilaikau nuo pagundos supurtyti puodelį, kad tas paveikslėlis išnyktų. Tokie klientai gražios kavos neverti.

- Jūsų juoda kava su pienu.
- Žinot, jūs esat labai nemandagi.

Episode 2.

Vėlyvas vakaras. Pro stiklines duris matyti tamsa ir tolumoj mirksintys naktiniai žibintai. Lauke lyja. Čia šilta ir groja radijas. Tad ramiai niūniuojam nežinomas dainas.
Atsidaro durys. ir gali užuosti stiprių cigarečių dvoką. Kažkas įsvirduliuoja į vidų. To kažko mums neišeina vadinti žmogumi. Dabar dvelkia dar ir alkoholiu. Pirmi žodžiai per daug nerišlus, tad stengiuos, kaip įmanoma mandagiau užklausti:
- atleiskit, gal galit pakartoti.?
- alaus, sakau, ar turi.?
- ne, nėra alaus.
- ai. tai man tada kavos.
- kokios kavos.?
- kavos pasakiau.
- na, mes turim jų visokių..
- bet kavą su pienu geria tik gėjai. aš tai ne gėjus.

koks netikėtas posūkis. atsidustu mintyse ir įsivaizduoju, kaip baigsis rutuliotis šitas pokalbis.

- Tai jums juodos ar espresso.?
- aš ne gėjus, tik gėjai geria kavą su pienu.
- kava su pienu nedaro žmogaus gėjumi, bet vis, tai kokios norėsite, juodos ar espresso.?
- man juodos kavos. nes aš ne gėjus.
- tuoj bus.

Kažkas krapšto piniginėje monetas, kol aš prižiūriu aparatą pilantį kavą. Šito rudo skysčio užsukusiems draugams nesiūlau, nors dar nė vienas klientas nesiskundė.

- jūsų kava. ji be cukraus.
- o už cukrų irgi reikės susimokėti.?
- ne, nereikia, kiek norite, tiek pilkit.

Ir aš stebiu, kaip beria baltus miltelius į kavą, vis beria, ir beria, būtų kokie penki šaukšteliai. Tuomet mintyse perskaičiuoju, kiek klientų geria kavą ir arbatą, kiek š jų nevartoja cukraus. Atrodo, nuostolių neturėtų būti, bet vis tiek. Šitoks kiekis cukraus.

- aš ne gėjus. bet dabar įpilkit man pieno į kavą. - kažkas nutraukė mano apmąstymus.
- atleiskit, bet kodėl iš kart nepaprašėt kavos su pienu.? Mes neturim atskirai pieno įpilti į kavą.
- todėl, kad aš ne gėjus.! - ir nueina prie staliuko.

Akysirrandaiaplinkakis.

Visi turim keistų silpnybių. Mėgstu žiūrėt žmonėms į kojas, kokius jie avi batus, kokio dydžio, kokias mūvi kojines.

 Ir mėgstu žiūrėt į akis. Į vyrų, o gal reiktų sakyt vaikinų. Nesvarbu. Nes moterų akys slepiasi po tušu, po makiažu, po spalvotais lęšiais, ir kad jau slepiasi, tai ne tokios ir įdomios.

 Dažnai susimąstau, ar kas atkreipia dėmesį į tai, jog tyrinėju jo akių spalvą, blakstienų kiekį ar antakių formas, jog skaičiuoju randus aplink akis. Kaip vyrai sugeba įsitaisyt randų aplink akis.? Ar skauda, ar tam tiesiog užtenka šakai brūkštelėt skruostu.?

Turbūt keisčiausias iš mano lūpų išsprūdęs komplimentas ir buvo, ar tu žinai, kad tavo randai gražūs.?

Galėčiau valandų valandas praleist tiesiog žiūrėdama pro langą, ir galvodama, (baisu, koks laiko švaistymas), taip pat stebėdama katę ir katiną, ir lygiai taip pat galėčiau nuolat vis iš naujo ir iš naujo tyrinėt tas pačias akis, skaičiuot blakstienas, stebėt kaip jos keičiasi, kaip jos reaguoja. į tamsą, į šviesą.

 Paslapčia, tyrinėjamam objektui nematant, skaičiuot randus, galvot, kokia šviesa juos apšviesti, kad išryškėtų, kokia - kad pasislėptų. Prie kokių spalvų sienų pastatyt, kad švelniai pakistų ir akių spalva. Apie rakursus, apie kadruotes. Apie korekcijas, apie tai, ties kur reiktų sufokusuot ryškumą.

Taip netyčia prisimenu, jog esu fotografė, jog seniai belaikiau fotoaparatą rankose, seniai ką nors gaudžiau ir kalinau kadre, seniai bevogiau sielas, seniai bemąsčiau apie planus ir ryškumo zonas. Ir lyg iš naujo jaukinčiausi fotografiją, pradedu tai begalvodama apie mažiausias detales, apie randus aplink akis.

Gulėti sniege tirpstančiam

Gulėti sniege, tirpstančiame sniege, jaučiant pirmuosius dienos šviesos spindulius ant veido, stebint paukščius, skriejančius nuo medžio ant medžio. Keistas jausmas. Sąstingis. Pro šalį prabėga didelė pūkuota katė. Šlapiu kailiu, merkdama letenėles į balas. O aš žiūriu į savo susiraukšlėjusius pirštus. Išbalusius. Suakmenėjusius. 

Koks jausmas gulėti sniege, tirpstančiame sniege, pasitikti rytą, persismelkusį šalčiu.? Koks jausmas kvėpuoti lėčiau, kad galėtum įsiklausyti į savo širdies plakimą.? Koks jausmas girdėti žingsnius už nugaros, bet negalėti atsigręžti.? 

Atrodo, galiu užuosti savo baimę. Nepakilsiu kaip feniksas. Neateis mano sielos pavasaris, taip ir liksiu pilka sudrėkusių pelenų masė. Bevertė, betikslė, per maža pastebėti. Trapi, - išnyksianti bet kurią akimirką. Nejaučiu, kaip tarp pirštų srūva laikas. Nešnekėsiu apie laikinumą, nėra tokių minčių gulint sniege, tirpstančiame sniege. 

Viskas dvelkia gaiva, dvelkia laimės atodūsiais. Girdžiu Tai katės žingsniuose, kai ji bėga per balas. Girdžiu Tai paukščių sparnų plazdėjime, jiems besileidžiant. Girdžiu Tai iš cypiančių padangų, stabdant automobiliui. Girdžiu Tai iš smėlio, kai jis žlegteli ant dar neištirpusio ledo, kai palieka darbininko rankas.

Mano siela skraido su paukščiais, bėgioja paskui kates, sekioja darbininkus, bandydama suprasti ir pažinti pasaulį, bandydama įsijausti į svetimas istorijas, į istorijas, kurių galbūt nebuvo, kurias sugalvojau ir pamiršau užrašyti, gulėdama sniege, tirpstančiame sniege. 


Mano delnuos paskutinės snaigės, nebent po kelių savaičių iš dangaus vėl pasipils šaltų pūkų. Mano delnai virsta jų kapu. Mano mintys atšalo. Saulė jau spėjo pasislėpti, gatvėje įsižiebė naktinės lempos. Visur balos. Dingo "balta balta kur dairais" žiemos pasaka. 




Aš guliu sniege, sniege, kuris ištirpo, sniege, kuris kažkada įkalino, gal sielą, gal širdį, gal sparnuotas mintis, ir dabar galiu irtis per vandenį, atsikelt ir išdžiūt, leist vėjui nenešt pilkus sudrėkusius pelenus, istorijas ir norus į pasaulį, kurio nemačiau. 

O koks jausmas gulėti sniege, gulėti sniege, kurs ištirpo, skaičiuojant dūžius širdies, iki šlapiu kailiu katė prisiglaus ir ims murkti..?



.

nieko.

Laikas bėga. Aš senokai pamečiau skaičius, galvodama, kad tai nėra taip svarbu. Šaltis kanda pirštus. Visos žiemos šaltos, visos atrodo pačios žvarbiausios ir pačios sunkiausios. Visada slepiuosi po pledu, su knyga ir puodeliu mėtų arbatos rankose. 

Nesigręžioju atgal. Galbūt iš baimės, kad nepasikeičiau, galbūt tik todėl, kad bijau, jog kažkas velkasi iš paskos, laukdamas, kad galėtų sugriebti atsisukusią ir pasiglemžti. 

Kartais galvoju apie vienatvę. Noriu, kad jis išeitų ir galėčiau ramiai pamąstyti. Galbūt todėl negaliu užmigti, pamečiau savo minčių srovę. Turiu atsakyti sau, kaip labai tai svarbu. 

Bet kartais nuo minties, kad teks šitam būste sėdėti vienai, man pasidaro baisu ir neramu. Kartais atrodo, jog subyrėsiu į šipulius, pavirsiu bala, o nuo šalčio dar ir ledu apsitrauksiu.

Tuomet užsidegu žvakę, įsitaisau lovoje, ir svajoju spoksodama į lubas. Yra dalykų, prie kurių reikia priprasti, prisijaukinti, susitapatinti. 

Žinau, kad pasikeičiau, žinau, kad keičiuosiu. Juk laikas eina. Atrodo, neįmanoma likti tokiu pačiu amžinai, reaguoti taip pat, skaityti tas pačias knygas, šnekėti apie tuos pačius dalykus. 

Rašau, tik dėl rašymo, dėl paties proceso, dėl garsų, kuriuos girdžiu traiškydama kompiuterio klaviatūrą, dėl minčių, kurias užsimerkus matau užrašytas, dėl keisto noro, vos vos rusenančio kažkur giliai. Nuolat savęs klausinėdama, ar dar neužgesinau tos liepsnelės.

Aš šokinėju, nuo vieno akmens prie kito, seku mintyse sau pasakas, stebiu kaip temsta, kaip sninga, kaip užšala varvekliai. Girdžiu lietų. Štai kuo gražūs žiemos vakarai. Jaukumu. Kurį susikuriam.