rūko namai.

"dėl savęs, dėl tavęs, dėl mūsų, 

likau lyg sukandžiota blusų" 

{ IX }

...

Panirus į muziką pamenu rūką,

Koridorių tamsų ir panikos būklę,

Ir ašarų sieloje didelę krūvą,

Kai mintys iššovė tarsi iš pabūklo..

Užstaugė, ir išbarė, sutrypė skaudžiai,  

Po to dar žiūrėjo į lubas jis graudžiai.

O aš štai daužausi į ledinę sielą - 

Atsiųsk galimybę numirti šiandieną!

...

Kai miegantis kūnas ant lovos alsuoja,

Ramybės nėra šmėklai rūko namuose -

Demonai man į nugarą dejuoja 

O pražuvus viltis snaudžia  pataluose.

Aš pamenu prislėgtą nuo minčių veidą,

Kūną, kurį džiaugsmas ir jėgos apleido

Ir  liūdesio žodžių pasąmonėj aidą,

Būtybę lankstytą lyg stiebelį meldo.

...

Kieno čia valdžia ir  griūvanti tvirtovė?

Kodėl viduj įsitaisė negerovė?

Užstaugti gali ir užtrenkt durimis,

Išeit nežinion, nebegrįžt tylomis.

Štai po nemigos šypsnio nakties tyloje

Mes jaukumą bedugnėn nustumėm, deja

Ir šešėlis kaltės guls ant mano pečių..

Ech, gyvenime, vėl aš pro rūką einu.

...................................

Praeities AŠ šnekina dabarties AŠ.

Kaip gyvenimas?
jis nepakito, jis nesikeičia; lekia, skuba, bėga griūdamas, o aš stoviu ir žiūriu, kaip jis susižeidžia.
Kaip savijauta?
jei šypsotis ir juoktis, grožėtis ir mėgautis, nrs viduj nieko gero, reiškia, kad ji gera, tada ji gera.
Kaip ten viduj?
didžiulėm dozėm vartojami raminamieji. Kartais pagerina. Bet veikia ne iškart. Kartais pablogina. Kaip gali beveik viskas suktis tik apie 1 mintį?
Kaip miegas?
griebiaus migdomųyų. Kartais ryju be proto. Nelabai padeda. Bet geriau nei nieko.
Ar neskauda?
 neleidžiu skausmui trukdyt man. Kartais nesiseka, kartais tiesiog spjaunu į viską.
Jėgų užtenka?
nesiskundžiu. Jei pritrūksta, būna, kad nepaisau trukumo, velniop pasekmes.
Ateities planai?
turėti neišdegė, dabartiniai-jei išeisiu, gal grįšiu.
Kaip dėl mirties?
per dažnai buvo kviesta, ir pati kvietė, per dažnai buvo vyta šlin, atstumta, pralaimėjusi, kad būtų galima leisti mūsų keliams vėl susikirsti.
Kuo tiki?
kad žemėj-rojus ir pragaras, visa kita-pramanas.
Baimių neįveikei?
susidraugavom. Šiukšlinėj nebeliko vietos. Tie demonai-priežastis veikti. Pakursto ugnį.
Kaip su jaušmaiš?
nėra labai sunku juos užgniaužti (atrodo) ir uždaryt į narvą, ir gyvent kyg niekur nieko, bandyt būt stipresniam, leistis užvaldomam proto, užčiaupti širdį.
Tai kas tu?
visdar neradau atsakymo. Arba neradau jėgų garsiai išrėkti.

Tik Saldi Juoda Naktis

kasnakt prabundu vis tuo pačiu laiku. mintys neduoda ramybės, o galbūt tiesiog jos neranda. atrodo, ten viduje, kažkas tarp siūlų supainiojo mažą katinuką, ir dabar šis vartosi, blaškosi, draskosi, kabinasi nagais bei dantimis bandydamas sutraukioti siūlus ir ištrūkti. aštriais nagučiais drasko širdį. žolelėmis, maldomis ir ritualais bandau prisišaukti tylą, jaukumą, užpildyti viduje plačiai besišypsančias skyles ir bedugnes.


pirštai įsivelia plaukuose, įstringa tarp šonkaulių. miegu embriono poza, mintyse kurdama saulėtos dienos, židinio liepsnos ar garuojančio kakavos puoduko vaizdinius. atrodo, smegenys virto galingu voratinkliu svaigiai karštą vasaros dieną, kuomet daugiausia musių. ir tas voratinlis aplipęs visa krūva įvairiausio dydžio minčių, svajonių ir norų. viskas įkalinta, įstrigę, jokios dinamikos, mirštanti pasąmonė. laikas atsisveikinti su savo esybe. ja sutraiškys beveik bemiegės naktys. pačios į vidų įsileistos skausmingos, visa užvaldančios ir ryjančios mintys. ir faktas, kad kūnas silpnesnis už sielą, o josios stiprybė jau nebepadės.

spalvoti sapnai

jei kas paklaustų, ar galėčiau nutapyti savo vakarus, išreikšti juos spalvomis ir formomis, atskleisti savo vidinį pasaulį, aš turbūt labai ilgai tylėčiau, kol paėmusi 8b minkštumo pieštuką iškeverzočiau popieriaus lapą iki tamsiausio pilkumo. bet ne, mano vakarai ne pilki.
kuomet šalta - jie melsvi, kaip dangus ar jūros bei ežerų vanduo, žali lyg rudeninė pieva, purpuriniai kaip finikiniečių audeklai.
 kuomet šilta - jie geltoni it pienės žiedai, oranžiniai kaip apelsinai ir raudoni, rausvi kaip saulėtekiai.
kuomet aš pavargusi - jie pilki, lyg sausos žemės sauja, arba rudi lyg pieniškas šokoladas.
kuomet tuščia ir liūdna  - balti it dangus žiemą, o kai gera ir linksma - kaip vaivorykštė lietuj lyjant ir saulutei šildant.
mano vakarai jaukūs, jie gali būti nespalvoti, ir negatyvūs, bet jie yra jaukūs, apgaupti cinamoninių žvakių šviesos ir pagardinti džiovintais vaisiais. mano mintys kartais sunkios, kaip senos molinės plytos ar stambus rąstas, kurio neišjudina upė. ir aš vos pakeliu galvą nuo pagalvės, kad nusišypsočiau saulei ar mėnuliui. aš turiu savo ritualų sėkmei, savo laimės receptų. ir viską saugo bei brandina mintys, skriejančios it viesulas. kai  jos man neduoda ramybės, kai ima puoselėti vizijas, arba klaidžioti praeities labirintais, spręsti sudėtingas dilemas ir vis nerasti atsakymų, kai jos ima sunkėti, darytis nebepakeliamomis, nebeįsileisti nieko daugiau vidun, mano vakarai pasidaro juodi, kaip tamsiausias nakties metas, tik kad naktį šmėkšteli bent mažytė, blanki kokios nors žvaigždelės šviesa. bet po tamsiausios akimirkos visuomet ateina aušra. ir pasirodo visu savo gražumu.

Rudeninės melancholijos nuotaika kvepiančios mintys.

Mano palangė nukrauta fotoaparatais, žvakėmis ir knygomis. Visų po tris. Lyg magiškajame raganų užkeikime - ką bedarysi, ko belinkėsi, viskas sugrįš atgal pas tave, tris kart tris kart tiek. O manęs čia tarsi nėra. Išlikę tik nuotrupos iš būtojo laiko, kai dar buvau kažkur, kažkada, dėl kažko.

Žaidžiu žiebtuvėlio liepsnele ir auskarais, leisdama mintims išsilieti tolyn, tolyn. Skambėti it srauniam kalnų upeliui, besigrumiančiam su šakomis ir akmenimis, įkalinusiam neatsargaus praeivio batus. Už lango lietus groja savo melodiją, kuri niekaip neatranda harmonijos su mano minčių skambesiu ir jų abiejų besipjaunanti kakofonija slegia mane it sunkus akmeninis luitas. Gal todėl skauda pečius.

  Nuo minčių apie buvimą, nuo lietaus ašarų ir laikinumo suvokimo.

 Ore sklando švelnus liūdesys susikibęs rankomis su ilgesiu, lengvu it pienės pūkas, kurį paskutinį syk mačiau prieš kelias savaites ir leidau savo plaučiams sunaikinti. Tuomet pienės dar neišsivystę vaikučiai nusinešė mano norą, nusinešė ir nesugrąžino, pasiėmė jį ir traukinys iš po tilto, išgabeno man nežinoma kryptimi, nuskendo noras ir fontano gelmėse, kurios visai negilios, šypsosi paviršiuje ir pasijuokė iš mano  naivumo.

 Tyliai sukuždu "jie nepatikimi norų pildytojai, ypač kai nepasitiki"

 Likimas sutrypė mane ir dar pašokinėjo. Pareiškė, jog manęs nėra. Aš nesu Aš. Buvo smagu. Kraujo ir šokolado skonis burnoje, mintyse aidintis juokas, sūrus lietus iš akių, sugniaužtuose kumsčiuose saugomų prisiminimų liekanos, išbyrėjusios pakeliui. Rašiau laiškus ateičiai ant klevo lapų, dar žalių, nespėjusių parausti nuo nuodėmių, kurias nuplaudinėti vėliau ėmėsi rudeninis lietus, sukurdamas vargšeliams paskutinį patepimą prieš mirtį.

 Kol  mano mintys klaidžioja ieškojimo labirintuose, tyrinėdamas (n)esamą gyvenimo prasmę.

Nesiseka sužinoti, kas būsiu, kur eiti. Kartais tik ir norisi atsiremti į ženklą su kryptimis, stovintį kryžkelėje ir išnykti bežvelgiant atgal. Vis pagaunu save kartojančią mantras, tiek pagoniškas, tiek katalikiškas maldas, užkeikimus ir palinkėjimus, krūvas beprasmių sakinių, kažkieno eilėraščius, eilutes iš dainų, niūniuojančią iki skausmo širdį perveriančias melodijas ir besižvalgančią į tolimus horizontus, kuriuose be dangaus, oro balionų, laisvę garbinačių paukščių ir mūsų laikinumą simbolizuojančių debesų daugiau nelabai kas aiškaus matyti.

o man viskas aišku. Laimė tebedainuoja delnuose savo giesmę, žmogiškoji šiluma tebesrovena kraujagyslėmis iš širdies į smegenis, akys tebepastebi mažytes mielas smulkmenas, primenančias apie gyvenimo džiaugsmą ir mėgavimąsi akimirkomis.

 Aš esu. 

Rudeninės melancholijos nuotaika kvepiančios mintys. 

Va taip va.

mūza

padėjusi galvą ant juodo stalo miegojo mano mūza. saldžiai sapnuodama kažką man nesuvokiamo ir murmėdama gydančius užkeikimus. levandų kvapo žvakės liepsnelė, vienintelis šviesos ir šilumos šaltinis, šoka pagal jos kvėpavimą.
 imu ilgėtis muzikos. triukšmingų mušamųjų ir gitarų brazgėjimo, švelnaus styginių sūpavimo ar džiaugsmingo trimitų gausmo. balsų, rėkiančių apie gyvenimo skausmą, išreiškiančių savo kvailą požiūrį ar kažkieno istoriją, liūdną, susitraukusią it džiovintas obuolys. lakštingalų giedančių melancholiją, saldžią meilę ir byrančias ašaras, kurios rūpi tiek pat, kiek orų prognozė.
imu ilgėtis spalvų. pastelėmis susitepusių pirštų ir sienų po naujo šedevro. rudenį susigėstančių klevo lapų ir šermukšnių kekių. rausvai baltų bijūnų močiutės gėlių darželyje, užsiimančių Dao ar Dzen. katino akių, kuriose atsispindi dar vienas kruvinas saulėtekis. dangaus mėlynumo šeimynykščių akių.
mano mūza pramerkia akis, pasiražo, pasižiūri į mane tokiom akim.. tokiom akim... kad aš akimirkai sustingstu, atsiduriu kitame pasaulyje, matyt ji mane užbūrė, nunešė kitapus vandens lašelyje spindinčios vaivorykštės, ten po baltais rožių žiedlapiais, tarp blizgančių melsvų vabalų...
nepastebėjau, kaip mūza išėjo, palikdama tik savo pėdsakų skambesį, išsinešdama mano mintis apie rytmečio saulę, šlapius akmenukus po lietaus, poezijos knygas lentynose, mano ketinimą eiliuoti, eiliuoti apie keistą virpulį krūtinėj, kuomet nesiseka užmigti, eiliuoti apie demoną auksinėmis akimis ir raudonų klevo lapų šokį...

aazx

ant šilkinės skaros ilsisi žalias buda. ir šypsosi. kažkur groja žiogai. žibintų prieblandoje du šešėliai saujomis gėrė naktį, girdami ant palangės tupinčios mėtos žiedus.

- puikuojasi prieš kaktusą, bjaurybė.

 drugelis ant sparnų atnešė budai laišką, išblukusius kažkieno prisiminimus, pojūčius ir giliai paslėptus išgyvenimus. šešėlio pirštų vergas, nusmailintas pieštukas, pjaustė popierių, palikdamas švelnias žaizdas. pageltęs kažkada kavos ragavęs lapas tyliai dejavo.

 - prarašyk ką nors arogantiško...
 - apie aukštakalnius, paslėptus spintoje, nubėgusį blakstienų tušą, beišblėstantį karšto vyno aromatą ar sudužusę pudrinę?

 už nugaros kažkas suurzgė. po akimmirkos auksinėmis akimis pasipuošęs demonas kramtė drugelį. "nėra nieko amžino" ištarė žalias buda ir šypsojosi, kai aštrianagė letena išsviedė jį į purviną gatvę.

 - parašyk, kaip skaičiuoji vandens lašus ant lango, kaip mokeisi šypsotis iš geišos, o grakštumo iš samurajaus. parašyk apie poeziją mėnesienoje, raudonu nagų laku tapytą saulėtekį ir miežinę kavą be cukraus.
 - o gal parašyt apie smurtą, apie kruvinus randus ir dėžutėse suslėptus praeities rakandus?

 demonas auksinėmis akimis uždainavo pergalės giesmę ir įsitaisė šešėliui ant pečių, svarstydamas, kodėl nebuvo pagirtas.
 ant šilkinės skaros spindėjo drugelio sparnas, su budos testamentu ir malda menuliui.

 - nerašyk. išmesk juodraščius, gegutės plunksną, sielos likučius sukišk į butelį permatomo stiklo ir pastatyk sausoje vėsioje vietoje. suvalgyk pusryčiam su sauja druskos, užsigerk lietumi.

 ausyse suskambo varpeliai. metas budai įkvėpti, iškvėpti ir mirti. nuo išganingojo išmetamųjų dujų aromato.

 - susinaikinti tokią gražią naktį...
 - išsisaugoti ateities kartoms.

 dangų perskrodė žaibas, išblaškė mintis poeto, išgąsdino karingąjį demoną, nutildė žiogų orkestrą. iš už debesų išlindo išbalus dievybė, įžiebė danguje šviesas.
po geltonos mašinos ratais dejavo budos akis ir šypsena, baloje spindėjo mažytė žalia ašara.

 - ar girdi, kažkas krebžda spintoje?
 - sena ažuolinė spinta atstoja palėpę. laikau ten praeitį su dabartim, maitinu dulkių nuosėdom ir pelėsiais. laiškų pusnyse neveikiantis radijo grotuvas šnekina įkalintus batelius.

 tamsoje suskambo bažnyčios varpai.

 - metas laidoti žaliąjį budą.

 nubudau išvertusi mėtų arbatą, suskambėjus nukritusiam šaukštukui. murkiantis katinas laižė skruostus, ėsti prašosi.