sklando gandai, kad atšals.

Aš išėjau į sutemas,

Sudaužius vyno butelius

Už grotų, už nuogų šakų,

Praradus ilgesį sapnų

Artėja žiema, greitai mes visi apledėsim, įgysim galimybę pargriūti ant lygaus tako ir vidury dienos pasirodyti raudonom nosytėm. Medžiai ir vos gyva žolė pasipuoš šerkšnu. Šals kojų ir rankų pirštai. O širdys ilgėsis širdžių. 

Bet man nešalta, ir negalvoju nei apie laužą, nei apie židinį, ir drįstu nuspirti kojines šalin ir šaltom grindim lakstyti basomis, pamirštu pirštines stalčiuje, ir neskubu traukti iš spintos žieminio paltuko.

Tuomet kažkas šūkteli:

- Melagė. Jau dabar sėdi susisupusi į pledą, gurkšnodama tai arbatą, tai kavą, ir nepamiršti užsidegti žvakės. 

Na, tebūnie.

Nuo minties, kad greitai atšals, per kūną eina šiurpuliukai. Nelaukiu, bet žinau, kad ateis ir nesiskundžiu, nes dažniausiai šąla tie, kuriems šalta širdy.

Staiga suvokiau, kad pasiilgau poezijos, pasiilgau rimų, elegantiškų metaforų, (ir nesvarbu, kad jų kaip ir neturėjau), pasiilgau mūzos, pažadinančios vidury nakties - eik ir rašyk, ryte aš nebe ateisiu. Ir rašydavau. Dabar galbūt neužmiegu todėl, kad tos pačios mūzos murma man užkeikimus, o aš nei girdžiu, nei suprantu, tik širdis jaučia - nemiegok. O dieną laukiu stebuklingų žodžių, galvodama šiandien jau rašysiu, tikrai rašysiu, na, gal rytoj. 

Turbūt daugiausia tekstų ir turiu apie rašymą. Ir apie liūdesį. Ir apie ilgesį. Kodėl ruduo melancholiškas, kodėl žiema niūri ir šalta, kodėl pavasaris atsipalaidavęs ir džiugus, o vasara patrakusi.? Kas taip pasakė, kas taip nusprendė.? 

Patamsiuos tavo akys švietė

Geltonais laimės žiburiais

Nakty ji pasislėpus laukė

Murkimą sielos, kas išleis

*

Patvinęs dūmais kambarys

Kvapais citrinų ir kavos

Minčių pašėlęs sūkurys

Ramybės dar ilgai neduos

*

Tu veidrody, išbalusi Būtybe ir niūri

Ar dar ilgai mirksėsi mėlynom akim

Ar laimę delnuose tu traiškai ar kuri