ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą.

 ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą.*

Ankstyvų rytą praveriu duris. Oras dvelkia drėgme ir puvėsiais. Ruduo, kas trečiam žingsyje purvas, kiekvienam - raudoni klevo lapai, gelsvi šermukšnių lapai, įskilusios trinkelės. Išrausti takai aplikui. Eik greitai, tik neišsisuk kojos. Vienas nikst ir tu jau ant šaltos drėgnos žemės. 

Tai vieni gražiausių vaizdų. Paukščiai klykauja virš galvos. Dideli pūkuoti katinai tupintys po balkonais. Žydi rudeninės rožės. Ryškios, dideliais ir kvapniais žiedais. Medžiai pasidabinę plačiu spalvų spektru. Žaluma geltonuoja, oranžinė raudonuoja, gelsva ruduoja, o mažiausi jau yra. 

Sąnarius geliantis šaltis kviečia įsipatoginti tarp pagalvėlių ir pledų, su garuojančiu puodeliu gėralo, knyga ar užrašine ant kelių. Puikus metas kurti istorijas, arba jomis mėgautis. Bet mano galvoje dūzgia padriki beprasmiai skiemenys. Pykstu, kad negaliu sulipdyti padoraus sakinio. Kas yra padorus sakinys? Ar vis dar tas pats apie katės dantis? O gal tas apie mito apnuoginimą iki pat griaučių? Gal tas, kur rankos lėtai išrengia vyrą vidury nakties, o ant grindų blizga išpiltos vyno taurės? Kas yra padorus sakinys?  Ar tas, kurį skaitant penkišimtai dvyliktą kartą vis dar galvotum, ooo buvo geras sakinys. 

Bet aš bėgu. Neprivalau bėgti, kad bėgti. Bet aš bėgu. Ankstyvą rytą, tarp margų lapų po kojomis ir statybininkų užnugaryje. Bėgu perpiet patiekusi ant stalo lėkštę su karštu maistu. Bėgu neatsigręždama ir be tikslo. Nes galva dūzgia kaip avilys. Bet tuo pačiu joje spengia neįveikiama tyla. Kartais žmogui atrodo, jog jis gali nuo savęs pabėgti. Kartais gali įtikinti save, jog gali pasislėpti margaspalvių lapų krūvoje.

 Augalai aplink mane miršta. Ignoruodami drėgmę, purškiamus lapus ir trąšas. Miršta ir juokiasi man į veidą. O aš žiūriu veidrodžiui į akis ir klausiu, ar dar galiu parašyti laišką? Ar dar moku kalbėtis su žmonėmis? Kaip galima kalbėtis, kai tavo galvoje kažkas cypia? Beždžionėlė daužo būgnais kažkur minčių ir sapnų fone.

Taigi aš greitžingsniu keliauju apeidama duobes ir statybines tvoras. Geriu kavą vienu šaukšteliu kavos putoje piešdama sigiles. Rinkdama kaštonus į kiekvieną paltą, kad ateštų sėkmę. Turiu tiek nedaug žodžių, jog meilės laišką galėčiau parašyt ant klevo lapo. Visi etapai praeina, rašau žinutėse, galvoju skaitydama kitų išrašytas mintis. Ir tada apsivelku paltą ir išeinu pro duris spardyti kankorėžių. 

*pavadinimas related to H. Murakami book.  

Žemė

Photo by Roy Lemme

Skardinės palangės garsai 

Byrantys rožės žiedai 

Žemėse raustis galiu

Kaulus užkasti

Laužą užkurti

Basomis eit anglių taku

Nerimas seks iš paskos

Kaip šešėlis raudonas

Spindinčiais žvynais žaltys

Protėvių pasakas laiškuos skaitys

Balti naktiniai ant šakos

Ir vizijos lėtai kartojas

--

Aš čia ir ten, ir po samanom

Aš čia ir ten, baloj

Raudonu klevo lapu skrendu

Aidžiu giesmėm ir aimanom

Ir iškalta kaltais uoloj

Šešėlio nerimu virstu

Galėčiau bėgti

Kas mane pavys

Galėčiau slėptis

Kas mane matys

Delne rusens viltis

Po kojomis kaitri ugnis

Kas žaltį prisimins nurengti

Ir sielos ilgesius nudirti

Lyg odą įgudusiais pirštais

Ar būtina mėnuliui niršti

Ir potvyniu aukštyn pakilti

Kol nepavirtom juodais miltais

Photo by Edward Kucherenko

Uogos.

Kviečiu prie stalo. Žvakes uždegsim. Traukiu didelę lėkštę. Beriu uogas šermukšnio, spygliuotą šaką erškėčio. Rožių žiedlapius dėlioju ir gvazdiko žiedą. Obuolį, krapų sėklas. Mozaikos menas prieš akis švyti. Už sveikatą ir grožį, už gerą nuotaiką, kad neskaudėtų galvos ir kojos. Bendrystės ir Ramybės prisikviest į namus - uždegu žiedus levandos melsvos. Smilksta. Ir dūmais kvepia namai. Cinamono lazdelė, tarp pirštų. Kiek mažų dalykų man kvepia rudeniu. Kiek mažų dalykų lygiai taip pat kvepia vasaros vėsiu vakaru. Spalvos ir uogos mintyse kuria paveikslą. Rankas pačios tiesiasi link laiškų popieriaus ir knygų. O tarp tų knygų džiovintos žolelės. Arbatos puodas garuoja karštas, dugne dar blaškosi mėta, imbieras, citrinos skiltelė ir rozmarinas. Mano namai - mano šventovė. Mano dubenys - mano altoriai. Mano rankose gamtos dovanos. O namai kvepia Žolynais, vos įžengus pro duris. Ir kaip gali nesižiaugti. 

peizažas/

Saulė dangum ridinėjasi.

Svaigiai kvepia Alyvos.

Jūros bangos skalauja krantus

Ir žuvėdros virš galvų sukinėjas.

Po kojomis girgžda smėlis

Gintaro trupinių takas,

Tavo kūnas nuo šalčio pamėlęs,

Pirštais rašai krante pasakas.

Renku žuvų ašakas,

Sugrąžinsiu jūrai vaikus,

Gal apslūgs Jūratės ašaros.

Su vėju bėgsim per laukus.

Vainiką iš smilgų ir pienių pinu

Ar jau žydi erškėčiai?

Aš įžiūrėt negaliu -

Aplink tiršti uodų spiečiai. 

Šalta kava, žydi tuopos.

Mintyse kietos uolos.

Mazoliai ant pirštų. 

Gamta lėtai niršta. 

Juodi debesys, didelės bangos.

Kopose snaudžia angis.

Kol vėjas ir jūra kalbas

Susirinkim laužo anglis.

O, artėja liūtis

Ar žaibais mus pavys? 

Smėly klimsta kojos,

Krante kraujo putų paklodės.

2021 Birželis. Šventoji / Panevėžys / Šiauliai. 

Birželio rūkas

 Sutemų rūkas glosto žemę

Ir šikšnosparniai į plaukus velias.

Kartais toli klaidžioti nereik,

Basomis akmenimis praeit

Už akmens alyvų krūmas -

Sutemoj blankus gražumas.

Bitės miega, žolėje rasa,

Aidi naktinio paukščio daina. 

Stebuklingas ramumas, vėsa.

Paukščių tako mirga šviesa.

Juodi padai, įdegusi oda

Visa vasara gaiva kvėpuoja.

Meteorų lietūs ir norai,

Pagaut paskutinį pūką pienės

Voratinkly miegančio voro.

Rūkas toks širdžiai mielas. 

2021. birželio 9-10d. 

truputis išbarstytos poezijos.

 Naktis buvo tamsi

Ir šviesa slapstėsi

už medžių

už tavo namo

šalia laužavietės

Katė murkia

Spragsi liepsna žvakės

Tamsi buvo naktis

Tyli paukščio giesmė

Gėlė pražydusi

Puodelyje kavos

***

Poezija lietaus laše

Beldžiasi ir tuksena

Einu pro šalį

Gėlės pameta žiedlapius

Įstringa mano pasąmonėj

Grožis

Šuolis į balą

Juokas ir riksmas

Ir daina

Nieko neturiu

Sielos gyly pluduriuoja

Mintys, ir Sapnais kvepia

Aš esu stipri

Bet vistiek svajose skęstu

***

Mano burtai  - 

Puodelis arbatos Tavo delne, 

Kvapas mėtos 

Ir žvakė ant lango

Mano burtai  - gelsvame laiške

Kad galėčiau širdį sudėčiau

Į gestą

į paglostymą

Siuntą paštomate

Išrašyčiau, išmegzčiau, nupieščiau

Kad visad prisimintum mane

Į raštą,  į fotografiją 

Suvyniočiau švelnumą ir rūpestį

Nesvarbu, kokiais eitum keliais

Mano burtai - tarp samanų žėri

Mano burtai tavo sapne 

Ir balkone pražydusios gėlės

ir mėnulis, jei kabo ore

Katės ūsas, cinamono dulkės

Rožių žiedlapis margame voke

Kaspiną užrišau, bus gana. 

augimas.

 Lietus talžo palangę. Atrodo, seniai girdėta melodija, bet lijo ir vakar, ir užvakar... Tik visos šios dienos jau spėjo susiplakti į vieną ilgą amžinybę. Nesibaigiantis momentas. Tyla. Tikšt. Tyla. Tekšt. Tikšt. Tikšt. Tikšt. Gamta primena man palaistyti gėles. Šalaviją,  vėl leidžiantį naujus lapukus. Kaktusą besiskleidžiančiais žiedais. Besiraitančius žaliuočius, apgraužtus katės. Augalai simbolizuoja ramybę, ir stabilumą, ir tuo pačiu šviesos siekimą ir augimą. Kartais atrodo augu kartu su monstera, krūva lapų vienas po kito. Kartais atrodo, kaip vijoklis - lėtai mažais žingsniais, vis barstydama sudžiūvusias emocijas po savęs lyg parudavusius lapus. Kartais kaip svogūnų laiškai - nukirpai, nulaužei, o jis toliau stiebiasi į saulę. Tokia ta būtis. Besikeičianti. 

Lietus mane nunešė. Pamečiau mintis. Baigėsi cinamoninės bandelės, ir kokosiniai saldainiai. Manęs laukia šalta kava. Asmeninis dabarties prakeikimas. Tau nepriklauso karšti gėralai. Nebent tai būtų garuojantis prieskoniais kvepiantis vynas vonioje. O šiaip mėgaukis kvapais, bet karšto puoduko rankose jausmą jau gali užmiršti. Kam to reikia? Tiek daug būtų rankom susišildyti. Įmerkti jas į žemę, įmerkti į tešlą, glostant katę... Judesys juk lygu šiluma. Kas gi besišildo puoduku rankose? Vidinė mano romantikė kikena. Traška sąnariai. Skraidau kažkur padebesiais bandydama pagauti mintis. Kokias mintis? Pamiršau, ką galvojau.