Nežadink auštant

kai penktą ryto suskamba žadintuvas, nėra labai daug dalykų, apie kuriuos galėtum galvoti. Galbūt yra dalykų, kurie manai turėtų būti tavo galvoje tuo metu, bet deja. Pasikasai nugarą ties mentimis, ir tyliai su palengvėjimu atsidusti "jokio kraujo". o akyse blyksi sapnų vaizdai: aplink beskraidančios knygos, ir darbiniai popieriai ir šalikas, nuo sparnų mostų. Apsikabini save ties juosmeniu, ir bandai ištrinti to skausmo, šalto kraujo, upeliais tekančio nugara žemyn pojūčius. Už lango lėtai teka saulė. Vis dar tamsu. Ir šalta.
Kelias basomis pėdomis ir lėtais žingsniais iki dušo atrodo tęsiasi amžinybę. Šaltas vanduo, smogiantis į pečius ir sprandą, pašiurpusios kojos ir rankos, mėlynos lūpos. "Labas rytas, veidrodi, ar čia aš, ar čia tu"
O sapnuose, kur tik pastatai koją išdega žolės, ir medžiai meta raudonus lapus, virvele prisirišusi juodą debesį, murmi "tu tik sužaibuok ir aš tave sudraskysiu"
Ir tik užmintas kadagys nesudega. Užtat atkeršyja už visą žolyną, pradrėksdamas pėdas, ir dažai takus krauju. Nosim gaudydama lietaus kvapą. "Reikia slėptuvės, ir tylos" ir sparnais apsigobusi galvą atsisėdi kažkur dykomoj.
Nėra labai lengva pačiai vienai užsisegti suknelę užsegimu nugaroj. Ir pavargusias rankas priglaudi prie skruostų. Grįžti į saulėtekį, į gelsvus žybsnius tolumoje, ir rūką, tirštą ir baltą it pienas. Čia visada bus galima slapstytis ir galvoti. Su karštu puodeliu delnuose, ir vėjy plevėsuojančiais plaukais išeiti iš savęs. Iš sutemų. Tik trys žingsniai, ir gali ištirpti amžinybėje. Gali gyventi nuotraukose ir laiškuose.
Brendi lediniu upės vandeniu, stengdamasi lipt tik ant dumbliais apžėlusių akmenų, ir nekliudyt kaulų , tegu miega. Kitame krante žydi rugiagėlės, ir groja patefonas. Melodiją, kurios negali prisiminti. Vis greičiau eini, ir vis toliau atrodo krantas, vis dažniau paslysti, ir grimzti gilyn. Po vandeniu saulė švyti žaliai, ir lelijų stiebai apsiveja kojas. Atsistot visada bus jėgų. tik kažkur dingo krantas. Ir jūros bangos ima mėtyti į kairę ir į dešinę. Pro šalį praplaukia vėžlys. Paglostai kiautą. Bet nespėji įsikibti. Temsta. Druskingas vanduo skalauja veidą. Begrimztant į tamsą dar syk išgirsti patefono melodiją.

nusiprausk

Ar atsimeni tą garsą, klykiančių žuvėdrų.? jos skrenda virš tavo galvos, ir šiek tiek grumiasi su vėju. Už nugaros bangos, aukštesnės už mane. ir garsai, atrodo, pavadinai, juos ūžesiu. Viskas aplink erzino. Sėdėjom ant šlapio smėlio ir gėrėm arbatą.

Tą vakarą lietus viską nuplovė.

Atmerkiau akis į saulę virš savo galvos. Šaltos bangos skalavo plaukus. Pirštai aplipę jūržolėmis. Sušalę. Vos pajudinau. Reikėjo atsisėsti. Ištiesti nugarą, pasiražyt, kaip katei. Bet aš ilgai gulėjau ir žiūrėjau tai į plaukiančius debesis, tai į kraują, ant savo suknelės. Nežinau, kaip radau jėgų pakelt žalumynais aplipusią galvą. Girdėjau vaikiškus šauksmus apie undinę.
Į kopas, sumurmėjau sau po nosim.
Žingsniai buvo sunkūs, ėjau lėtai.

Ir tada vėjas užpūtė smėliu mano pėdsakus.

Atmerkiau akis ir susigūžiau. Iš šalčio. Drebėjai ir tu. Bet tuo pačiu su šypsena daireisi, kur dingo žuvėdros. Mano pėdos klimpo smėlyje. Kliuvo už nendrių. Griuvau ir susipjausčiau. Vėl ir vėl. Kažkur aidėjo vaikiškas juokas. Ėjai užvertęs galvą, stebėjai sunkius debesis ir plačią mėnulio šypseną. Kodėl vis griuvau aš.? Kas trečiame žingsnyje. Iki lietaus lašai ėmė plėšyti odą, upeliais tekėti per kūną, Kol nuo šalčio aptemo akyse.

Ar tada vanduo viską sugriovė.?

atmerkiau akis iš po trijų antklodžių. Už lango giedojo gaidys. Rankose vartei mano smėlio pilių ir žuvėdrų nuotraukas. Jų turbūt nebeliko. Ūžė virdulys. Koks mielas garsas, pasakei,per tyliai. kambarys užsipildė garais. Ir rūku.
Kraujo kvapas. jūros šniokštimas. Jūržolės mano delnuos. Peilis ant palangėS. Tavo pėdos. Ir akys. Užmerktos. Mano mintyse pažyra trupiniai. Yra žmonių, kurie vadina tai prisiminimais.

bet greit neliko,nieko, tik tamsa ir skausmas.

Ir aš atmerkiau akis, ir Vėl lijo. Ir Vėl klykia žuvėdros, ir jūra vėl gieda savo giesmę. Ir aš vandeny iki kelių, ir bėgu į kopas, ir kas žingsnį mane vis labiau skandini. prieš akis smėlio pilys, už mane jos aukštesnės, ir rankos ant mano pečių šaltesnės už vėją. kas trečiam žingsnyje po vandeniu man šypsos ryškūs gintarai.

Ar tu atsimeni, šalia pušyno, sena moteriškė kuždėjo, kaip visa nuplaus vanduo, ir kraują, ir sielą juodą, ir mintys išsivalys.

Sulig paskutine banga virš mano galvos, akis pirmąsyk užmerkiu.

Vibracija meditacijai.

Vakaras. Nors kas man vakaras, kitiems žmonėms - naktis. Aišku, aš kaip ir jie - lovoje, ir apsikamšiusi trimis pagalvėmis, ir minkštu pledu. Ant kelių murkia katė. Ir rąžosi. Ir nepyksta, kad rankos ir akys užimtos knyga, kad šnara puslapiai, kad tyliai po nosim murmu neaiškius žodžius.

Už lango pralekia greitukė, o gal gaisrinė, kaukia sirenos. kažkam Cypia padangos, tikiuos spėjo sustot.
Ant palangės su vėju šoka žvakės liepsna ir skleidžia braškių kvapą. Sveikas, dirbtini pasauli. Sveikos, netikros patirtys ir mintys meditacijai.

Sumirksi šviesos.
Ar žaibuoja.?
katė nustoja murkti.
Įsivyrauja tamsa.

Ūžia ausyse. O gal spengia. O gal tai tyla. Jaučiu kaip trakšteli petys. O gal išgirstu. Kūnas lyg apmiręs, o gal tai tingulys. Dreba dešinė ranka, tarsi vibruoja, ir tas nelemtas kairys petys - nejuda. Tik girdžiu trakštelėjimus.

Uoslė paaštrėja. Salstelėjęs kvapas. Bet tai tikrai ne katės kvapas. Ir nežvakė. Ar neturėtų būt šviesu nuo žvakės. Drėgmė. Lyg prieš lietų. Ir keistai malonus saldumas.

Sublyksi žaibas.
Suklykiu.
Prietema.
Šešėlis.
Surakinęs ir prispaudęs mano kairį petį. Muistausi. Nejudu iš vietos. Neskauda. Vibracija. Mano žvilgsnis suka kairėn. - Kraujas. Kažkas blizga. Ašmenys.? Neįžiūriu. Pamažu atgaunu pojūčius. Mano dešinė ranka. Vėsta. Šala.

Muistausi. Šaukiu katę. Katė neišgelbės. Spardausi. Nesispardau, jei atvirai, kojos nejuda. Ir šešėlis nejuda. Be akių ir be šypsenos. Tarsi rūkas. Ir nespjausi tokiam į veidą, ir neįspirsi.

Sublyksi žaibas. Kambarys vėl skęsta tamsoj. Atbunka lytėjimas. Ar dar skauda, ar matau ką.? Jau nieko. Lyja. Dideliais lašais. Pro pravirą langą ant mano veido, ir pečių. Griaustinio fone girdžiu miauksinčią katę. Ir ūžimą, ir trakštelėjimus, vėl ir vėl, ar tai žingsniai.? Ar jie tolsta.

Atsidėdu. Atsikeliu. Čakst. Šviesos jungiklis. Čakst. Čakst. Dar porą kartų. Nereaguoja. Spragteliu pirštais. Šviesu. Sveikas, veidrodi, sveika, suplėšyta balta suknele, sveiki, kruvini delnai, ir kruvinos ašaros ant skruostų, sveiki, nubrozdinti keliai, sveiki, randai ant pečių ir blauzdų, sveiki, sveiki, sveiki...

Katė laižo man kojas. Bet tu manęs nenuprausi. Neišgydysi. Nepažadinsi.

Pirštai sminga švelniame kailyje. Tamsus vakaras. Nors kas man vakaras, gal jums jau naktis. Katė ant peties. Burzgia jos motoriukas. Laižosi leteną. Aš ir aplaižau kruvinus pirštus.

Tiesiai

- žinau, jog mėgsti eit anksčiau miegot sekmadieniais,- šypsodamasis sako jis, ir dar pakelia vieną antakį,- bet,- nuo to vienintelio žodžio mane nupurto,- bet grynas oras, ir miško kvapas tave nuramins.

Išsispiriu iš batelių ir susikeliu basas pėdas ant sėdynės, atsargiai, jog nekliūdyčiau pavarų svirties. Jis nenuleidžia akių nuo kelio. Lengvai dundam žvirkeliu vidury nakties.

- Aš nekelsiu kojos iš automobilio,- pasakau ir nusisuku į langą, mėnulis bėga mums iš paskos ir negali pavyti, ir kas dabar mane saugos.
- Aš juk turėjau paimti purškalą nuo uodų.
- Turėjai.

Važiuojam ilgai, gerą pusvalandį, besimerkiančiom akim spoksant į dangų atrodo, kad riedam jau visą amžinybę ir taip niekados ir neberasim posūkio į aikštelę.

Turbūt buvau užsnūdus, nes atsimerkiau, o mes jau kažkur stovėjom. Jis rausėsi tašėse ant galinės sėdynės. Grojo radijas.

- Aš einu, aš greit grįšiu.
- Aš pamiegosiu ant galinės sėdynės,- ir ištiesiu ranką, kad prisitrauktų mane artyn.

Sunku įsitaisyt patogiai. Muistausi. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Ūžia radijas. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Užsimerkiu.

Automobilis juda.! pašoku nuo sėdynės ir vėl lengvai nusileidžiu. Rieda. Bet. Aš viena. Bandau peršokti į priekį, bet kažkaip teatsiguliu ant pilvo veidu prie pedalų. Ranka nuspaudžiu stabdį. Sulėtėjam. Kita ranka užtraukiu rankinį. Su palengvėjimu pakeliu galvą. Nieko nematau.

Nieko nematau.

Automobilis rieda toliau. Stipriai nuspaudžiu stabdį. Jis nestoja. Galbūt neapgraibau kas kur.? bet nieko nematau. Negaliu atmerkti akių. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Negaliu sustoti. Kažkaip atsisėdu bandydama drebančiom rankom nulaikyti vairą.

- Tiesiai, viskas bus gerai tik tiesiai,- murmu sau po nosim.

Giliai įkvėpiu - jei atsitrenksiu į medį sustosiu. Staigiai pasuku vairą į kairę su baime laukdama smūgio. Nieko. Riedu toliau.

- Gerai, dar kartą,- rėkiu pati sau.

Staigus posūkis į kairę. Tyla. Jaučiu didėjantį greitį. Lengvai į šonus besimėtantį automobilį. Vėją plaukuose ir ant skruostų. Kada atsidarė langas.? Kada į kažką įvažiuosiu.?

Atsimerkiu. Aš matau. Aikštelė. Ūbauja palėdos.

- Ar viskas gerai,- tas švelnus seniai pažįstamas balsas. Negaliu atsiminti.
- Norėjau įjungti radiją.
- Persėsk, važiuojam namo, kol nepribaigei akumuliatoriaus.
- Ša.

Už lango medžių viršūnėmis vėl bėga mėnulis. Užsimerkiu. Automobilis susimėto.

- Ar ir tau noris nusnausti.?- paklausiu besiaukdama kairėn.

Ir nieko nematau.

Šiurpuliai nueina per kūną. Iš baimės atšala pėdos ir delnai. Automobilis rieda kaip pašėlęs žemyn nuo kalno. Bet juk nebuvo jokio kalno.! Ir smėlis. Juk turėtų ratai klimt į smėlį.
Ištiesiu kairę ranką ir uždedu ant vairo. Dairausi. Nuo kaktos varva šaltas prakaitas. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Už lango liejasi medžių šakos ir samanos.

- Gal stabdyk.?- sakau pati sau,- bet kad stabdžiai neveikia.

Po ratais pakliūva šakos ir susikratau, paleidžiu vairą, nusuku riedėdama kelmo link. Pati veidu trenkiuosi į langą, perkąsdama lūpą.

- Ei, ei,- pasijuntu stumdoma ir atmerkiu akis,- ką tu ten sapnuoji.? muistaisi ir šauki.
- Tu išėjai,- sakau,- ir liko tik kelias.

Jis nusisuka. Ant vairo įsitempia rankos. Debesys užstoja mėnulį.
Jaučiu tik vėjo švilpimą ir kraujo skonį burnoj.

Magnolijos automobilyje

Susitikimai su sese tapo vis retesni. Tad lįsdama laukan tokią saulėtą rudens dieną galvoju apie kavą ir apie kokias žaizdas ji man papasakos šįkart. Mes ilgai laukėme kada nelis. Seniau dažnai važiuodavom žydint magnolijoms, ir vėjas barstydavo jų žiedlapius į automobilį ir mūsų plaukus. Aš skambinau jai tris kart šią savaitę, ir Augustė juokiesi, kad mes pagaliau apsikeitėm vaidmenimis.
Įsirėmusi į automobilį, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, su plačia šypsena, raudonais besiplaikstančiais plaukais. ji iškelia vieną ir pamojuoja. Aš nesu santūri. Aš nesišypsau. Bet pasileisti visu greičiu sesės link ir pulti jai į glėbį kaip vaikytėj, didžiausias malonumas. Na, po vyrų.
- Kartais bijau, kad tu niekada neužaugsi,-sako ji.-tada prisimenu, kad karuselėse sukuosi aš, po to kai tu išrenki tą su saugiausiu greičiu ir ne per aukštą.
-Kur važiuosim šįkart? pradėjau naują knygą, apie raudonus klevo lapus, vynu prekiaujančią moterį ir jos audringus romanus.
- tuomet turbūt teks važiuoti miško keliais.
ranka paglostau Aston Martin DB9 kapotą. Švarus. Galiu matyti savo atspindį, susivėlusius plaukus, apsitrynusį vakarykštį makiažą.
- Ar tau trūksta poilsio.?-klausia sesė.
-Vaikai vargina. Jie triukšmingi, jie baikštūs, hiperaktyvūs, ir tingūs. Gali šnekėti su jais, pasakoti, bet išaiškinti, niekaip, jų atmintis, ji nuostabi, atsiminti kompiuterinio žaidimo žemėlapį - menka bėda, o štai tikrą, tai tas simbolis neaišku, tai kažkurį pavadinimą pamirš, tai kaip nuobodu, kam to reikia.
- tu bent nespoksai į kraują kasdien. Nesapnuoji naktim pjautinių žaizdų ir verkiančių vyrų.
Augustė medicinos studentė. Paskutiniai metai. Ją ikišiol persekioja pirmų kursų naktinių budėjimų prisiminimai. Įspūdžiai kartais ją sukrėsdavo, ji jautri, bet smalsumas didesnis, patirtis nepakartojama, sakydavo ji.
Sėdam į mašiną ir aš įjungiu radiją, užsisegam diržus, sesuo pasuka raktelį. Niekada neleidžia man vairuoti, nors teises turiu ilgiau negu ji. Vis teisinasi, kad aš per daug panaši į mamą. ši niekad neleido vairuot tėčiui. kad jis galėtų rūkyti pūsdamas dūmus pro langą. Abu žuvo aUtoavarijoj. Į juos įvažiavo fūra. Atsiprašau, sunkvežimis, kartais pamirštu, kad kaip lietuvių kalbos mokytoja negaliu vartoti tam tikrų žodžių. kažkas į kažką įvažiavo, buvo tamsu, buvo daug stiklų, daug kraujo.
Nėra nieko baisiau kaip šeštą ryto sulaukti tokio skambučio. Siūlės nebaisios. Pirštai įmerkti į kraują yra normalu. Klykiantis vaikai lakstantys koridoriumi tėra kantrybės testas. jų super mamytės draskančios tau akis padaro mažiau žalos, nei žemė beriama ant karsto.
Tuomet kelis metus pamiršau pusryčius ir miegą. Augustė skambindavo kasdien, jei nedirbdavo, bijojo būti viena, ir mes eidavom tai kavos, tai į kiną ar teatrą, lakstydavom po barus, ar vidurį nakties kepdavom picą.
- Tu tokia susimąsčiusi,-sako ji dėdama ant nosies griozdiškus akinius nuo saulės.
- Ar tu nebijai vairuoti.?
- vakar buvau pasimatyme. O čia vien spygliuočiai medžiai. Ir tokia vėjuota diena.
Dažniausiai po tokių žodžių ji juokiasi, bet dabar tylu. Tai trikdo. Mašina keistai sujuda. Ji klykteli. Aš atsimerkiu, geriau  nebūčiau. Kai į tave lekia džipas. Kai suvoki, jog staiga atsidūrei tarp krūmų ir kito automobilio. Ir lieka vis mažiau vietos. Traiško ir spaudžia. nesuvoki ar labiau fiziškai, ar labiau klykiančios sesers balsas. Akyse temsta. O prieš akis turėjo prabėgti visas gyvenimas. Turėjo. juk vis dar užuodžiu magnolijas. jų kruvinus žiedlapius sesers plaukuos keičia juoda tamsa.