atmerkiu akis, mano žadintuvas - žuvėdra, jau klykauja ir plaka sparnais. Saulės spinduliai glamonėja įdegusį kūną. Ražausi ir mano rankos ištįsta kelis metrus į šonus, nuvilnija vandens paviršiumi, ištempiu kojas ir pasiekiu dugną - švelnų smėliuką.
Greta mano vyras dar miega, ir nuo jo knarkimo tolumoje dreba uolos. Sugrįžtu į savo normalų kūną, ir priplaukiu. Ant krūtinės vandeniui miega dukrytė, apsikamšius savo baltais plaukais. Švelniai paglostau abiejiems skruostus ir šie prabunda.
Rytinis plaukimas sveikinti delfinus ir orkas. Krykštaujančius ir šokinėjančius. Džiaugsmingiausia dienos dalis. Apart to, kad aštuonkojiai bando pagriebti už kojos. Jie nori žaisti. Bet aš nenardau. Mano vyras sucypia, ir kaip delfinas nuneria vaikyti padaužų.
Neatsimenu kaip čia atsidūrėm. Kaip ilgai gyvuojam saule oru ir jūros dumbliais. Kiek laiko jau mėlynas vanduo - patalai ir tvirtovė, guolis ir žaidimų aikštelė, saugi namų ramybė. Kur pažvelgsi - mėlyna. Ir vaikas krykštauja ir taškosi vandens lašiukais. Ko daugiau gali norė
Ti ?
Kol aplankai visus gyvius, ir pasimėgauji saulės voniomis, ir viens kito rankomis, kol mažylė nukankina visas geldeles ir žuvėdras - nepajunti jau vakaras, vėsu. Ir kyla vėjas. Labai žvarbus, matyt iš šiaurės, kužda vyras.
Smarkėjant bangoms ir ūžimui imant spausti ausis - pasigendu mažylės. Jaučiuosi blaškoma ir mėtoma ir bejėgė. Kažkur tolumoje kelių kilometru spinduliu išnyra mažytė rankutė. Ir vėl pradingsta. Klykiu. Rankos pasidaro akmeninės, neklauso kojos. Plaukiu, bet prieš srovę aš tik tolstu užuot artėjusi. Vaiko verksmas. Urzgiantis šalia vyras - aš šitaip negaliu, kokia nauda dabar iš manęs.
Iššoka kaip delfinas į orą, ir neria, ne tą pusę. Ir mano širdis ima smarkiau daužytis, nes ten aštrios uolos, o mėtoma lyg vėjyje plunksnelė aš nepajėgsiu rast jų abiejų.
vanduo nusidažo raudonai. Bangos skandina ir mane. Vis sunkiau išsilaikyti paviršiuje, nėra jėgų plaukti. ausyse aidi verksmas. Aš čia, šaukiu užkimusiu balsu. Iš dangaus man į nugarą krenta lyg tai aštrios adatėlės lyg akmenukai. Nesuvokiu ar aš tiesiog šlapia, ar irgi kraujuoju. Bet rankų mostų nestabdau, ištęsti kūno negaliu, bet atsidurti kuo arčiau mažylės privalau.
Staiga ryškus šviesos blyksnis. Ir karštis. Ir po jo tyla. Ir aklina tamsa.
Ir kai vėl atmerkiu akis nurimus širdies ritmui tik saulės spinduliai glosto veidą ir neatsimenu, kaip aš grįžau namo be batų...