Ji žiūrėjo pro langą į nuo saulėlydžio nusidažusius rausvai dūmus. Nežinia, ką galvojo, bet akys ir lūpos palaimingai šypsojosi, o dangus po truputį niaukėsi grasindamas lietumu. Tačiau tai nei gąsdino, nei neramino. Siela klaidžiojo savo labirintuose ieškodama atsakymų, atrastų seniai ir paslėptų pasąmonės palėpėje.
o aš pamenu save šalia, su puoduku karštos vyšniomis kvepiančios arbatos. Pamenu, kaip jaukiai puodukas šildė delnus, o mano pačios mintys tylėjo. Tik akimis tyrinėjau tapetų dėmes ir bandžiau įžvelti gyvenimo prasmę. Dar iki šiol tebesižvalgau.
Mintyse peržiūrėjau savo praeities filmus, nespalvotus, lyg iš nebyliojo kino. Prieš akis išnirdavo tik vaizdiniai, jokio garso. Gal todėl buvo sunku viską apmąstyti, įvertinti, išaiškinti. Matyti laimę ir šypseną po sunkių dienų yra maloniau nei medus arbatoj, kai sergi, nei klausytis mėgstamos muzikos. Jei galėtų, murktų iš džiaugsmo širdis. man patinka, kai šalia manęs esantys žmonės yra laimingi.
Nepamenu pokalbių, nepamenu nė žodžio. Bet prisimenu juoką ir ašaras, dainas, piešinius ir kūrybą. Bemiegių naktų sekundės bėgdavo virsdamos valandomis, atimdamos iš mūsų poilsio akimirkas ir apdovanodamos prirašytais popieriaus lapais. Mūsų namai patapo kūrybos archyvu, minčių palėpe, kurioj galėjo apsilankyti kiekvienas.
O dabar aš einu pro šalį, žiūriu į tuščius langus, juose nematyt mūsų veidų. Nematyt, kaip ieškom šviesų kaimynų languose, mes taip ir nesulaukėm nei vienos audros kartu. Ir aš tyliai perskaičiuoju, ar tai tikrai tie langai, už kurių slėpėsi istorijos apie meilę, laimę, liūdesį, ašaras ir gyvenimą. Mes ten mylavom katinus, keikėm kaimynus, ir viskas staiga dingo. Nebeliko mes. Likai Tu. o aš kažkur, po langais mintyse niūniuoju Tavo dainuotas dainas. Dar ateisiu arbatos. Pakalbėsim apie dūmus per saulėlydį, apie murkimą, laimę ir pavasarį. Mūsų laimės pavasarį. Išsaugosim mus, rašteliuos, laiškuos ir piešiniuos. Pasiliksim širdy.
*fotografas Irmantas Aleliūnas.
