mūza

padėjusi galvą ant juodo stalo miegojo mano mūza. saldžiai sapnuodama kažką man nesuvokiamo ir murmėdama gydančius užkeikimus. levandų kvapo žvakės liepsnelė, vienintelis šviesos ir šilumos šaltinis, šoka pagal jos kvėpavimą.
 imu ilgėtis muzikos. triukšmingų mušamųjų ir gitarų brazgėjimo, švelnaus styginių sūpavimo ar džiaugsmingo trimitų gausmo. balsų, rėkiančių apie gyvenimo skausmą, išreiškiančių savo kvailą požiūrį ar kažkieno istoriją, liūdną, susitraukusią it džiovintas obuolys. lakštingalų giedančių melancholiją, saldžią meilę ir byrančias ašaras, kurios rūpi tiek pat, kiek orų prognozė.
imu ilgėtis spalvų. pastelėmis susitepusių pirštų ir sienų po naujo šedevro. rudenį susigėstančių klevo lapų ir šermukšnių kekių. rausvai baltų bijūnų močiutės gėlių darželyje, užsiimančių Dao ar Dzen. katino akių, kuriose atsispindi dar vienas kruvinas saulėtekis. dangaus mėlynumo šeimynykščių akių.
mano mūza pramerkia akis, pasiražo, pasižiūri į mane tokiom akim.. tokiom akim... kad aš akimirkai sustingstu, atsiduriu kitame pasaulyje, matyt ji mane užbūrė, nunešė kitapus vandens lašelyje spindinčios vaivorykštės, ten po baltais rožių žiedlapiais, tarp blizgančių melsvų vabalų...
nepastebėjau, kaip mūza išėjo, palikdama tik savo pėdsakų skambesį, išsinešdama mano mintis apie rytmečio saulę, šlapius akmenukus po lietaus, poezijos knygas lentynose, mano ketinimą eiliuoti, eiliuoti apie keistą virpulį krūtinėj, kuomet nesiseka užmigti, eiliuoti apie demoną auksinėmis akimis ir raudonų klevo lapų šokį...

aazx

ant šilkinės skaros ilsisi žalias buda. ir šypsosi. kažkur groja žiogai. žibintų prieblandoje du šešėliai saujomis gėrė naktį, girdami ant palangės tupinčios mėtos žiedus.

- puikuojasi prieš kaktusą, bjaurybė.

 drugelis ant sparnų atnešė budai laišką, išblukusius kažkieno prisiminimus, pojūčius ir giliai paslėptus išgyvenimus. šešėlio pirštų vergas, nusmailintas pieštukas, pjaustė popierių, palikdamas švelnias žaizdas. pageltęs kažkada kavos ragavęs lapas tyliai dejavo.

 - prarašyk ką nors arogantiško...
 - apie aukštakalnius, paslėptus spintoje, nubėgusį blakstienų tušą, beišblėstantį karšto vyno aromatą ar sudužusę pudrinę?

 už nugaros kažkas suurzgė. po akimmirkos auksinėmis akimis pasipuošęs demonas kramtė drugelį. "nėra nieko amžino" ištarė žalias buda ir šypsojosi, kai aštrianagė letena išsviedė jį į purviną gatvę.

 - parašyk, kaip skaičiuoji vandens lašus ant lango, kaip mokeisi šypsotis iš geišos, o grakštumo iš samurajaus. parašyk apie poeziją mėnesienoje, raudonu nagų laku tapytą saulėtekį ir miežinę kavą be cukraus.
 - o gal parašyt apie smurtą, apie kruvinus randus ir dėžutėse suslėptus praeities rakandus?

 demonas auksinėmis akimis uždainavo pergalės giesmę ir įsitaisė šešėliui ant pečių, svarstydamas, kodėl nebuvo pagirtas.
 ant šilkinės skaros spindėjo drugelio sparnas, su budos testamentu ir malda menuliui.

 - nerašyk. išmesk juodraščius, gegutės plunksną, sielos likučius sukišk į butelį permatomo stiklo ir pastatyk sausoje vėsioje vietoje. suvalgyk pusryčiam su sauja druskos, užsigerk lietumi.

 ausyse suskambo varpeliai. metas budai įkvėpti, iškvėpti ir mirti. nuo išganingojo išmetamųjų dujų aromato.

 - susinaikinti tokią gražią naktį...
 - išsisaugoti ateities kartoms.

 dangų perskrodė žaibas, išblaškė mintis poeto, išgąsdino karingąjį demoną, nutildė žiogų orkestrą. iš už debesų išlindo išbalus dievybė, įžiebė danguje šviesas.
po geltonos mašinos ratais dejavo budos akis ir šypsena, baloje spindėjo mažytė žalia ašara.

 - ar girdi, kažkas krebžda spintoje?
 - sena ažuolinė spinta atstoja palėpę. laikau ten praeitį su dabartim, maitinu dulkių nuosėdom ir pelėsiais. laiškų pusnyse neveikiantis radijo grotuvas šnekina įkalintus batelius.

 tamsoje suskambo bažnyčios varpai.

 - metas laidoti žaliąjį budą.

 nubudau išvertusi mėtų arbatą, suskambėjus nukritusiam šaukštukui. murkiantis katinas laižė skruostus, ėsti prašosi.