nusiprausk

Ar atsimeni tą garsą, klykiančių žuvėdrų.? jos skrenda virš tavo galvos, ir šiek tiek grumiasi su vėju. Už nugaros bangos, aukštesnės už mane. ir garsai, atrodo, pavadinai, juos ūžesiu. Viskas aplink erzino. Sėdėjom ant šlapio smėlio ir gėrėm arbatą.

Tą vakarą lietus viską nuplovė.

Atmerkiau akis į saulę virš savo galvos. Šaltos bangos skalavo plaukus. Pirštai aplipę jūržolėmis. Sušalę. Vos pajudinau. Reikėjo atsisėsti. Ištiesti nugarą, pasiražyt, kaip katei. Bet aš ilgai gulėjau ir žiūrėjau tai į plaukiančius debesis, tai į kraują, ant savo suknelės. Nežinau, kaip radau jėgų pakelt žalumynais aplipusią galvą. Girdėjau vaikiškus šauksmus apie undinę.
Į kopas, sumurmėjau sau po nosim.
Žingsniai buvo sunkūs, ėjau lėtai.

Ir tada vėjas užpūtė smėliu mano pėdsakus.

Atmerkiau akis ir susigūžiau. Iš šalčio. Drebėjai ir tu. Bet tuo pačiu su šypsena daireisi, kur dingo žuvėdros. Mano pėdos klimpo smėlyje. Kliuvo už nendrių. Griuvau ir susipjausčiau. Vėl ir vėl. Kažkur aidėjo vaikiškas juokas. Ėjai užvertęs galvą, stebėjai sunkius debesis ir plačią mėnulio šypseną. Kodėl vis griuvau aš.? Kas trečiame žingsnyje. Iki lietaus lašai ėmė plėšyti odą, upeliais tekėti per kūną, Kol nuo šalčio aptemo akyse.

Ar tada vanduo viską sugriovė.?

atmerkiau akis iš po trijų antklodžių. Už lango giedojo gaidys. Rankose vartei mano smėlio pilių ir žuvėdrų nuotraukas. Jų turbūt nebeliko. Ūžė virdulys. Koks mielas garsas, pasakei,per tyliai. kambarys užsipildė garais. Ir rūku.
Kraujo kvapas. jūros šniokštimas. Jūržolės mano delnuos. Peilis ant palangėS. Tavo pėdos. Ir akys. Užmerktos. Mano mintyse pažyra trupiniai. Yra žmonių, kurie vadina tai prisiminimais.

bet greit neliko,nieko, tik tamsa ir skausmas.

Ir aš atmerkiau akis, ir Vėl lijo. Ir Vėl klykia žuvėdros, ir jūra vėl gieda savo giesmę. Ir aš vandeny iki kelių, ir bėgu į kopas, ir kas žingsnį mane vis labiau skandini. prieš akis smėlio pilys, už mane jos aukštesnės, ir rankos ant mano pečių šaltesnės už vėją. kas trečiam žingsnyje po vandeniu man šypsos ryškūs gintarai.

Ar tu atsimeni, šalia pušyno, sena moteriškė kuždėjo, kaip visa nuplaus vanduo, ir kraują, ir sielą juodą, ir mintys išsivalys.

Sulig paskutine banga virš mano galvos, akis pirmąsyk užmerkiu.

Vibracija meditacijai.

Vakaras. Nors kas man vakaras, kitiems žmonėms - naktis. Aišku, aš kaip ir jie - lovoje, ir apsikamšiusi trimis pagalvėmis, ir minkštu pledu. Ant kelių murkia katė. Ir rąžosi. Ir nepyksta, kad rankos ir akys užimtos knyga, kad šnara puslapiai, kad tyliai po nosim murmu neaiškius žodžius.

Už lango pralekia greitukė, o gal gaisrinė, kaukia sirenos. kažkam Cypia padangos, tikiuos spėjo sustot.
Ant palangės su vėju šoka žvakės liepsna ir skleidžia braškių kvapą. Sveikas, dirbtini pasauli. Sveikos, netikros patirtys ir mintys meditacijai.

Sumirksi šviesos.
Ar žaibuoja.?
katė nustoja murkti.
Įsivyrauja tamsa.

Ūžia ausyse. O gal spengia. O gal tai tyla. Jaučiu kaip trakšteli petys. O gal išgirstu. Kūnas lyg apmiręs, o gal tai tingulys. Dreba dešinė ranka, tarsi vibruoja, ir tas nelemtas kairys petys - nejuda. Tik girdžiu trakštelėjimus.

Uoslė paaštrėja. Salstelėjęs kvapas. Bet tai tikrai ne katės kvapas. Ir nežvakė. Ar neturėtų būt šviesu nuo žvakės. Drėgmė. Lyg prieš lietų. Ir keistai malonus saldumas.

Sublyksi žaibas.
Suklykiu.
Prietema.
Šešėlis.
Surakinęs ir prispaudęs mano kairį petį. Muistausi. Nejudu iš vietos. Neskauda. Vibracija. Mano žvilgsnis suka kairėn. - Kraujas. Kažkas blizga. Ašmenys.? Neįžiūriu. Pamažu atgaunu pojūčius. Mano dešinė ranka. Vėsta. Šala.

Muistausi. Šaukiu katę. Katė neišgelbės. Spardausi. Nesispardau, jei atvirai, kojos nejuda. Ir šešėlis nejuda. Be akių ir be šypsenos. Tarsi rūkas. Ir nespjausi tokiam į veidą, ir neįspirsi.

Sublyksi žaibas. Kambarys vėl skęsta tamsoj. Atbunka lytėjimas. Ar dar skauda, ar matau ką.? Jau nieko. Lyja. Dideliais lašais. Pro pravirą langą ant mano veido, ir pečių. Griaustinio fone girdžiu miauksinčią katę. Ir ūžimą, ir trakštelėjimus, vėl ir vėl, ar tai žingsniai.? Ar jie tolsta.

Atsidėdu. Atsikeliu. Čakst. Šviesos jungiklis. Čakst. Čakst. Dar porą kartų. Nereaguoja. Spragteliu pirštais. Šviesu. Sveikas, veidrodi, sveika, suplėšyta balta suknele, sveiki, kruvini delnai, ir kruvinos ašaros ant skruostų, sveiki, nubrozdinti keliai, sveiki, randai ant pečių ir blauzdų, sveiki, sveiki, sveiki...

Katė laižo man kojas. Bet tu manęs nenuprausi. Neišgydysi. Nepažadinsi.

Pirštai sminga švelniame kailyje. Tamsus vakaras. Nors kas man vakaras, gal jums jau naktis. Katė ant peties. Burzgia jos motoriukas. Laižosi leteną. Aš ir aplaižau kruvinus pirštus.