peilis tarp pirštų ir daržovių treškėjimas nėra bereikšmiai. Jie įprasmina kiekvieną mano įkvėpimą, ir raumenų susitraukimą, įrodo dabarties egzistavimą, akimirkos laikinumą. Ir grožį. Trapų, lengvai sunaikinamą, tobulą, tikrovišką, realų, gyvenimišką. Turbūt žinau per daug būdvardžių, o gal būt per mažai. Porais kvepiančiais pirštais užkišu nepaklusnią plaukų sruogą už ausies. O, Kad ta sruoga būtų raudonojo kopūsto spalvos. Šypteliu.
Už lango griaudžia, lietus ateina, slenka sunkiais debesimis virš senų, nerenovuotų daugiabučių stogų. Pro neįstiklintus balkonus įsliuogs ir į kaimynų butus. Kelias dienas iš eilės vis užklupdavo dangus savo ašaromis mane kažkur einančią, skubančią, ramiai pėdinančią ar užsisvajojusią vidury gatvės. Šiandien saugiai laikydama taurę vyno spoksau į jį už stiklo, Kaip jis keičia šaligatvio spalvą, kaip suteikia lapams blizgesio, kaip nutyla paukščiai, ir slepiasi praeiviai, tiesa, dar surasdami laiko pasidaryti asmenukei - ei, draugai internete, pažiūrėkite kaip mane šiandien sulijo. Baisu.!
Puikus metas apsvarstymams ir gailesčiui, o aš štai svarstau apie pomidoro atspalvio lūpdažio egzistenciją. Ir kaip kvepia alyvuogių aliejus. Kuris nežinia kodėl asocijuojasi su rudeniu, ir su bulvėmis, ir krapais.
Nusiplaunu rankas. Taip kruopščiai, kaip kai kurie žmonės nusiplautų mintis, ir prisiminimus, ir potyrius, ir tų potyrių prisiminimus, ir svajones, kurios taip ir neišlindo į dienos šviesą, ir lūkesčius, tuos neišpildytus lūkesčius, kurie neleidžia užmigti vidury nakties. Nes vis kažko trūksta, vis kažkas ne taip. Viską jie nuplautų, jei tik galėtų, kaip purvą, kaip prakaitą, kaip kraujo dėmes nuo nubrozdintų delnų. Ir po to žvelgdami veidrodin klaustų, o kodėl mano akys, jos tuščios?
Užkaičiu virdulį žaliai arbatai, ir susivokiu, kad jos neturiu, tik vaisinę, ir melisas vazonėly, tebedygstančias. Tyliai suvaitoju, - ankstyva senatvė. Beieškodama To vienintelio puoduko, iš kurio skaniau.
kartais geriau nerašyt. nesureikšminti kasdienių smulkmenų, nesusipratimų, nesusikalbėjimų, iššvaistyto laiko, pramiegotų pusdienių, o kartais, geriau, kad nelytų, ir sėdėtum lauke be minčių, ar šįkart sušlapsi, ar ne