Koks jausmas gulėti sniege, tirpstančiame sniege, pasitikti rytą, persismelkusį šalčiu.? Koks jausmas kvėpuoti lėčiau, kad galėtum įsiklausyti į savo širdies plakimą.? Koks jausmas girdėti žingsnius už nugaros, bet negalėti atsigręžti.?
Atrodo, galiu užuosti savo baimę. Nepakilsiu kaip feniksas. Neateis mano sielos pavasaris, taip ir liksiu pilka sudrėkusių pelenų masė. Bevertė, betikslė, per maža pastebėti. Trapi, - išnyksianti bet kurią akimirką. Nejaučiu, kaip tarp pirštų srūva laikas. Nešnekėsiu apie laikinumą, nėra tokių minčių gulint sniege, tirpstančiame sniege.
Viskas dvelkia gaiva, dvelkia laimės atodūsiais. Girdžiu Tai katės žingsniuose, kai ji bėga per balas. Girdžiu Tai paukščių sparnų plazdėjime, jiems besileidžiant. Girdžiu Tai iš cypiančių padangų, stabdant automobiliui. Girdžiu Tai iš smėlio, kai jis žlegteli ant dar neištirpusio ledo, kai palieka darbininko rankas.
Mano siela skraido su paukščiais, bėgioja paskui kates, sekioja darbininkus, bandydama suprasti ir pažinti pasaulį, bandydama įsijausti į svetimas istorijas, į istorijas, kurių galbūt nebuvo, kurias sugalvojau ir pamiršau užrašyti, gulėdama sniege, tirpstančiame sniege.
Mano delnuos paskutinės snaigės, nebent po kelių savaičių iš dangaus vėl pasipils šaltų pūkų. Mano delnai virsta jų kapu. Mano mintys atšalo. Saulė jau spėjo pasislėpti, gatvėje įsižiebė naktinės lempos. Visur balos. Dingo "balta balta kur dairais" žiemos pasaka.
Aš guliu sniege, sniege, kuris ištirpo, sniege, kuris kažkada įkalino, gal sielą, gal širdį, gal sparnuotas mintis, ir dabar galiu irtis per vandenį, atsikelt ir išdžiūt, leist vėjui nenešt pilkus sudrėkusius pelenus, istorijas ir norus į pasaulį, kurio nemačiau.
O koks jausmas gulėti sniege, gulėti sniege, kurs ištirpo, skaičiuojant dūžius širdies, iki šlapiu kailiu katė prisiglaus ir ims murkti..?
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
burb burb burb.