Žygiuoju su krepšiais; man įdavė didžiausius, kokius rado name, ir išvarė su nurodymu, jog kas jau kas, o "tu tai tikrai rasi maisto, ir visko, ko mums reikia". O paieškos nebuvo sėkmingos, grįžtu tuščiomis, nešu pora pakelių ryžių ir sorų, vieną nedidelį aliuminį puodą, ir kelis stiklainiukus koncervuotų šparaginių pupelių. Tai viskas, ką man pavyko rasti gretimame name. Tikrai ne turtingų žmonių palikimas, bet šias smulkmes kažkada nukišo į giliausią lentyną ir užmiršo. Dar radau ir mažą padažo keptuvę ir porą lengvų puodelių, ir kavos pupelių. Bet tokius lobius kišu į slėptuvę, apie kurią niekas iš gaujos nežino.
Šiais laikais nieko nelikę, žmonės gyvena gaujomis, kurias sudaro tik tos pačios lyties atstovai (lyderis, įsilaužėlis, maisto gamintojas, gąsdintojas ir paprasti prisiplakėliai); vengia kitų gaujų, keliauja iš miestelio į miestą, iš miesto į kaimą, laužiasi į namus ir sodybas, į prekybos centrus, ieško maisto, namų apyvokos reikmių, higienos priemonių. Ir dar yra atsiskyrėliai. Šitiems aš pavydžiu. Visada vieni, gyvenantis dėl savęs ir kovojantys tik dėl savęs. Už nieką neatsako, ir jiems nereikia saugoti ar išmaitinti dar keliolikos galvų ir pilvų. Apskritai šiuo laikotarpiu vyrams lengviau. Jiems nereikia ieškoti vaistų nuo skausmo ar higienos priemonių. Kitavertus ir alkoholio taip lengvai nerasi.
***
štai aš jau prie durų. Šis gražus miestelis buvo nusiaubtas dar iki mūsų. Bet namas, kuriame apsistojome stovėjo nepaliestas. Jis laukė manęs. Geriausia apsaugos sistema užtikrina - jei įsilaužei , tai susitvarkysi taip, kad apsaugotum ir aplinkinius. Taip, kažkas bandė papulti mums verdant sriubą iš nieko, bet nesėkmingai. Geresnių už mane nėra.
Namai aplink apleisti, tiek aš, tiek kitos išnaršėm skersai išilgai, rūsius ir palėpes. Nieko vertingo neliko. Prekybos centras ne tik, kad tuščias, - jis jau griūna ir byra akyse. Ten eiti pavojinga, bet vadė jau nebemąsto adekvačiai, taip nutinka, kai įsimyli namą ir vietą, nors žinai, kad nebegalėsi čia pasilikti.
Grįžusi eilinį sykį aiškinu situaciją:
- mums nebeliko maisto. To, ką radau neužteks net kelionei. Turime krautis daiktus, atsirinkti, kas pravers, ką būtų galima išmainyti. Namą padegti ir iškeliauti. Už šimto kilometrų į rytus yra gyvenvietė, kol kas dar nebuvus užimta, girdėjau kaip du atskalūnai šnekėjo, ten yra maisto. Ten net ginklų yra. Ar suvokiat, jog kai visur baigsis maistas, kai neliks daug saugių namų, mums teks kovoti. Ir mes nesam tam pasiruošusios.
- tai puiku padėk tašes ir keliauk. Dabar pat jei tokia gudri. Aš žinau, kad dar yra maisto, dar yra popierinių rankšluosčių, tu tiesiog nenori mums to parodyti, nori, kad mes išvyktume, o paskui tu grįžtum ir ramiai gyventum.- išrėkia man lyderė. Kokia dar lyderė, jei šitaip šneka.
Žinau, jog negaliu dabar dingti, be atsargų iš slėptuvės, be gobtuvo nuo vėjo - aplink dykuma, lengvos smėlio audros, vėjai, nešantys aštrias smėlio smiltis tiesiai veidan. Naktys šaltos ir žvarbios. Kelionė nepasiruošus yra per sunki net pačiam stipriausiam. Aš tylIu nuleidusi galvą.
- uždarykit ją su senute, pabus, išsigąs, ir atskleis mums viską.
Mane sugriebia ir nutempia į kambarėlį pas tetulę. Mes visos jos bijom, tam ji ir yra - gąsdinti savus ir priešus. Bekė sena, raukšlėtu veidu ir žilais plaukais, smulki. Galėtų būti miela senučiukė gurkšnojanti balkonėly arbatą. Bet ji apsėsta, arba mutavusi, o gal ateivė - išvysi ją bėgiojančią lubomis ar sienomis keturiomis, sukančią galvą aplink kaklą lyg kokią pelėdą ir šūkaujančią keistus žodžius. Nesu specialistė, bet ir lyg ir mantras dainuoja, tačiau balsas jos nėra malonus. Turiu laukti, kol visos užmigs, kol užmigs Bekė. Nėra moterys čia labai gudrios, uždarinėti Žmogų, atsakingą už įsilaužimus, ne kiekvienas taip sumąstytų. Išeidama paliksiu Bekę atrakintą, kažin, ar atliks senutė kokias keršto apeigas.
Visoms sumigus išdraskau durų spyną ir einu į tualetą (tai vienintelė patalpa, kur šviesa naktį niekam nesukels įtarimo). Kambarėlis erdvus, šviesus, senomis medinėmis lentelėmis dekoruotas. Išlaužiu grindų lentą, išsitraukiu kuprinę ir krepšį; kraunu bandeles, su cinamonu ir aguonomis, ryžius, marinuotas pupeles ir agurkėlius, degtukus, žiebtuvėlius ir cukrų, vandenį, įsidedu kavos ir šiandien rastus puodukus su keptuve, dar surandu žuvų koncervų ir rankšluosčių. Atsarginių drabužių, dar vienus batus ir būtinai peilį. Nebuvau pasiruošusi sprukti, negaliu daug pasiimti su savimi. Apsimuturiuoju veidą šilkine skarele. Greitai išsiropščiu per langą, ir pasileidžiu visu greičiu dykumos link. Smėlio audra apsunkins man kelią, bet taip pat paslėps mano pėdsakus. Užteks valandos, kad jos daugiau niekada manęs neberastų.
***
Ėjau ilgai. Pamažu švinta, kai aplink nėra medžių ir pastatų, saulė daug greičiau pasirodo. Šviesoje pastebiu uolas, kuriose galėčiau pasislėpti nuo smarkėjančios smėlio audros, bet tuo pačiu pastebiu ir kitą keliautoją. Mūsų abiejų tikslas saugiai išlaukti kito vakaro. Tad tikiuosi, kad nebūsiu užpulta.
Įsirangius ir įsikūrus langą, iš vieno laba diena atpažįstu balsą ir žmogų. Rimantas. Juokas pro ašaras, bet post apokaliptiniam pasauly sutikti artimą yra stebuklas. Ir dar didesnis sielvartas žinoti, kad teks vėl išsiskirti. Negali keliauti kartu. Nesaugu.
- kur link tu, - klausia jis uosdamas kavą, - negėriau jau kelis mėnesius, ir nerūkiau.
- į vakarus. šimtą gal du šimtus kilometrų. arčiau jūros žmonės jau gyvena normalų gyvenimą. dirba darbus, mokosi ir apsipirkinėja.
- būk atsargi, pakeliui pro Rasas keli kaimai labai agresyvių vyrų. Jie jau pasidavė. tik puldinėja.
***
Mes mainomės daiktais: aš neturiu apsiausto, jis turi du. Su vyrišku apsiaustu niekam nekelsiu įtarimo, ir smėlio audros aštriomis smiltelėmis taip nedroš veido. Aš turiu kavos ir ugnies. Tiek nusigyvenom, kad karčios pupelės tapo lygiavertės neperpučiamam rūbui. Dalį žuvies koncervų mainau į džiovintą mėsą. Aguonines bandeles į koncervuotus pomidorus. Ryžius į miežius ir avižas. Kuo gausesnis maisto racionas, tuo rečiau gali valgyti ir tuo ilgiau jo užteks.
- ar pasiilgai normalaus gyvenimo?
- ar nepavargai gręžiotis per petį?
Brolis gurkšteli kavos. Aš užsimerkiu.
atsimerkiu. Guliu savo lovoje, minkštuose levandom kvepiančiuose pataluose, ūžia šildytuvas. Saulė visai neseniai pakilo. Girdėti čiulbantys paukščiai.
iš penktadienio (20.03.20) į šeštadienį 20.03.21