Ji dar pasivarto lovoje, iškišusi galvą iš patalų žiūri į ant lubų priklijuotas žvaigždes ir šypsosi. Galų gale išlipa iš lovos, susisupa nuogą kūną į chalatą, pataiso juodą paklodę, išpurena pagalves. Basomis per šaltas grindis eina atitraukti mėlynų užuolaidų. Ant langų - lietaus lašai, naktį lijo. Akimis nulydi kelis praeivius, kol galų gale kažką niūniuodama nueina link virtuvės.
Užkaitė virdulį. Ištraukė iš spintelės puodelį ir kavinuką, į kurį paskubomis įbėrė tris šaukštelius kavos. Dar laukia dušas, jame šaltas vanduo, po jo žalias megztinis ir raudonos pėdkelnės. Sijoną susiras vėliau. Užsižiopso į veidrodį.
- Kava.!
Kvapas užpildantis namus meile, ir plaučius palaima. Kartais atrodo, užtenka prisėsti, pauostyti ir akys atsimerks pačios. Tai yra laikas sau. Lėtais gurkšniais pasimėgauti dievų gėrimu, sušildyti širdį ir rankas. O tada jau galima bėgti lėkti laukais ir pievomis, o gal miškais. Tačiau šįsyk tik betoniniu gatvių grindiniu, dulkinais šaligatviais, su žiebtuvėliais ir coffee to go puodukais šiukšlių dėžėse.
Ištraukia iš spintos ilgąjį juodą sijoną, įsispiria į batukus, rankinė ant peties. Šypsnys savo atspindžiui veidrodyje ir pro duris.
Iki stotelės vos keli žingsniai, autobusas už kampo. Jame krūvos žmonių:
besišypsantys vaikai, vykstantys į mokyklą,
studentai, garsiai besikvatojantys,
nors atrodo neatmerkia akių,
moterys, ilgesingai žvelgiančios į tolį,
vyrai kvepiantys muskusu ir cigaretėmis,
senutės, apsikabinusios savo krepšius,
ir pasiruošusios sutrypti visus iš eilės,
sustojus autobusui.
Skaičiuodama medžius už lango, raudonus automobilius, gniauždama rankoje knygą, kurią nešiojasi rankinuke, nes maža ką, gal vieną ryte autobuse bus galima skaityti. Tas rytas dar neišaušo per trejus metus. Bet viltis durnių motina, o knyga rankinėj kaip plyta - puikus gynybinis įrankis.
- Važiuoti tokioje grūstyje be tikslo. Savotiška meditacija. - mąstė ji. - Kiek čia žmonių kaip aš, su diena be plano, važiuojančių į niekur. Kas dar išlips stotelėj, nes pajuto gerą aurą ir intuiciją, šaukiančią - čia. Kas iš jų keliauja į miestą, ne dirbti, ne mokytis, ne į pasimatymą, o tiesiog paklaidžioti betono džiunglėse, tyrinėti praeivių ir naiviai jiems šypsotis.
Pagauna keleivio žvilgsnį, mirkteli, šypteli. Moteriškai pasuka sruogą plaukų tarp pirštų, apsisuka ant kulno ir iššoka iš autobuso prieš pat užsitrenkiant durims.
- Tikiuos bus graži diena tau. - šūkteli nuvažiuojančiam autobusui. O gal toms akims lange? Kas ten žino.
Eina lėtai besižvalgydama, štai Humana, kur įsigijo švelnų šaliką, ir kikeno su drauge, juk ėjo kožos pirkti, kitoj pusėj nuostabi dėvėtų drabužių krautuvėle, bet ji ten ima žvakides ir rėmelius nuotraukoms. Lėtai žingsniuoja šaligatviu, ir gaudo praeivių žvilgsnius. Dabar tik senutės su krepšiais, bet vienos išvydusios šypseną atsako tuo pačiu, kitos susiraukusios ima žvalgytis, ar nedega žalias šviesoforo signalas, ir galima sprukti į kitą gatvės pusę.
Balandžių skvere burkuoja ir šoka paukščiai. Vaikai barsto sausainių ir bulvių traškučių trupinius. Vaiko ir lesina. Juokiasi ir kikena. Gražu žiūrėti. Bet ar neturėtų būti mokyklose? Mergina pati sau gūžteli pečiais ir toliau nuskrieja gatve.
Kartais reikia šitaip pereiti pusę miesto, jaunos kojos toli neša, nosis, gaudo kvapus iš kioskelių su indiškais prieskoniais, česnakų kvapą iš kebabinės, ir smogo tvaiką nuo gatvės. Gal ne saldžiausias derinys, bet toks yra gyvenimas - aitrus ir netikėtas.
Suskamba mobilusis, ekrane dega draugės vardas:
- Brangioji, gal susibėkim? Ar nedirbi? Bet jei pakėlei ragelį, matyt nedirbi. - kikena draugė.
- Už kokios valandos parke prie fontano galiu būti, noriu pasivaikščioti,- atsako žvelgdama į dangoraižius tolumoje. Aukšti stikliniai pastatai kontrastuoja su apskretusiais mediniais nameliais. Miesto centras gundo gebėjimu jungti priešingybes.
- tai gal kavos pilies gatvėje ir tada į parką?
- laiko terminas nekinta, - atsako tyliai kikendama, vitrinos langą paversdama veidrodžiu pasitaiso plaukus.
- Gerai, bandysiu spėt.
Telefonas keliauja atgal į kišenę, dar liko pusę tiek įveikti. Bėgdama per turbūt ilgiausią miesto perėją, o gal tiesiog nepatogiausią, pameta batelį.
- Visata sako - sustok, mergyt, - nusikvatoja pati sau.
Pagriebia ranka batelį ir ant šaligatvio atsiduria pusiau basa. Apsiaudama šypteli dar vienam praeiviui, bet šis nepakelia į ją akių. Greitais žingsniais pasuka link universalinės parduotuvės, slidžiais laiptais užbėga į tuaetą. Gal šviesos čia ir erzina, ir vargina akis, bet neturint veidrodėlio, nebėra kitos išeities. Savo prekinę išvaizdą įvertinti, pataisyti nepaklusnią plaukų sruogą, padažyti lūpas, purkštelėti kvepalų. Moteriški ritualai labai paprasti. Tuo pačiu labai svarbūs. Pakelia nuotaiką ir įžiebia ugnelę.
Keliauja sau pusbalsiu niūniuodama, užuodžia vyšninį tabaką iš pypkės, priekyje rūko vyrukas su kamufliažinėmis kelnėmis. Rankomis glosto žalius tilto turėklus, pro šalį prašvilpia dviratininkas, jo ausinukuos groja Bon Jovi - It's my life, gal ir negarsiai girdisi, bet daina įstrigs galvoje iki vakaro.
Vėliau sustos prie poeto paminklo , pakiš rankas po iš fontano bėgančiu vandeniu, ilgai stebės moteriškę, lesinančią balandžius. Eilinį sykį iš veido raukšlių ir baltų plaukų bandys atspėti, jos amžių.
Iki parko liko nedaug, bokštas šviečia iš toli, girdėti ir varpai, Saulė spigina į akis visu smarkumu. Žmonės klega, šūkauja ir šnekučiuojasi, kas su burgeriais rankose, kas su kava, ore sklando mėsos, sūrių ir žinoma karčiojo dievų gėrimo kvapai. Čia daug mažiau mašinų, mažiau smogo, daugiau dviratininkų, ir visada yra vyrukas su armonika. Groja tas pačias melodijas, tad mergina niūniuoja ir linguoja. Bobulės su bijūnais ir puokštėmis iš savo darželių. Gėlės palaima akims, - galbūt grįždama sustos jų nusipirkti, jei dar pavilks kojas vakare.
Aikštėje žmonių dar daugiau, atrodo visi atsibudę sulėkė pasimėgauti saulės spinduliais, nepaisant lietaus rizikos. Šunys vizgina uodegas, paaugliai šokinėja su riedlentėmis, suka saulutes dviračiais ir kvatoja. Vaikiška laisvė juoktis garsiai.
- Ar jums nėra pamokų? - paklausia mojuodama.
- Mums langas. - kikena tie sukdami aplink ją ratus.
Tolumoj mato ryškią draugės suknelę. Bet perėjusi gatvę dar paskambins įsitikinti, ar akys neapgauna. Žalias sviesoforas užsidega iškart, kitoj gatvės pusės tipena turistai, atrodo šneka vokiškai, mosuoja rankomis ir stebi viens kito fotografijas ekranėliuose.
Draugė šypsosi plačiai, stovi iškėlusi aukštyn du puodukus.
- Gyvenam gerais laikais, - taria paimdama puoduką į rankas, - Mums sunku laukti prie šviesoforo, mus trikdo praeivio veidas, užtat kavos ir burgerių ant kiekvieno kampo. Ir aš labai noriu prisėsti.
- Tai kodėl ėjai per pusę miesto?
- Nežinau. Einu, nes galiu. Ko man neiti? Gražus tas mūsų Vilnius. Jaunos kojos toli neša.
****
pradėta rašyti 2015. baigta 2020.
Vilnius - Panevėžys.
skiriu Dalei ir Viktorijai.