Susitikimai su sese tapo vis retesni. Tad lįsdama laukan tokią saulėtą rudens dieną galvoju apie kavą ir apie kokias žaizdas ji man papasakos šįkart. Mes ilgai laukėme kada nelis. Seniau dažnai važiuodavom žydint magnolijoms, ir vėjas barstydavo jų žiedlapius į automobilį ir mūsų plaukus. Aš skambinau jai tris kart šią savaitę, ir Augustė juokiesi, kad mes pagaliau apsikeitėm vaidmenimis.
Įsirėmusi į automobilį, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, su plačia šypsena, raudonais besiplaikstančiais plaukais. ji iškelia vieną ir pamojuoja. Aš nesu santūri. Aš nesišypsau. Bet pasileisti visu greičiu sesės link ir pulti jai į glėbį kaip vaikytėj, didžiausias malonumas. Na, po vyrų.
- Kartais bijau, kad tu niekada neužaugsi,-sako ji.-tada prisimenu, kad karuselėse sukuosi aš, po to kai tu išrenki tą su saugiausiu greičiu ir ne per aukštą.
-Kur važiuosim šįkart? pradėjau naują knygą, apie raudonus klevo lapus, vynu prekiaujančią moterį ir jos audringus romanus.
- tuomet turbūt teks važiuoti miško keliais.
ranka paglostau Aston Martin DB9 kapotą. Švarus. Galiu matyti savo atspindį, susivėlusius plaukus, apsitrynusį vakarykštį makiažą.
- Ar tau trūksta poilsio.?-klausia sesė.
-Vaikai vargina. Jie triukšmingi, jie baikštūs, hiperaktyvūs, ir tingūs. Gali šnekėti su jais, pasakoti, bet išaiškinti, niekaip, jų atmintis, ji nuostabi, atsiminti kompiuterinio žaidimo žemėlapį - menka bėda, o štai tikrą, tai tas simbolis neaišku, tai kažkurį pavadinimą pamirš, tai kaip nuobodu, kam to reikia.
- tu bent nespoksai į kraują kasdien. Nesapnuoji naktim pjautinių žaizdų ir verkiančių vyrų.
Augustė medicinos studentė. Paskutiniai metai. Ją ikišiol persekioja pirmų kursų naktinių budėjimų prisiminimai. Įspūdžiai kartais ją sukrėsdavo, ji jautri, bet smalsumas didesnis, patirtis nepakartojama, sakydavo ji.
Sėdam į mašiną ir aš įjungiu radiją, užsisegam diržus, sesuo pasuka raktelį. Niekada neleidžia man vairuoti, nors teises turiu ilgiau negu ji. Vis teisinasi, kad aš per daug panaši į mamą. ši niekad neleido vairuot tėčiui. kad jis galėtų rūkyti pūsdamas dūmus pro langą. Abu žuvo aUtoavarijoj. Į juos įvažiavo fūra. Atsiprašau, sunkvežimis, kartais pamirštu, kad kaip lietuvių kalbos mokytoja negaliu vartoti tam tikrų žodžių. kažkas į kažką įvažiavo, buvo tamsu, buvo daug stiklų, daug kraujo.
Nėra nieko baisiau kaip šeštą ryto sulaukti tokio skambučio. Siūlės nebaisios. Pirštai įmerkti į kraują yra normalu. Klykiantis vaikai lakstantys koridoriumi tėra kantrybės testas. jų super mamytės draskančios tau akis padaro mažiau žalos, nei žemė beriama ant karsto.
Tuomet kelis metus pamiršau pusryčius ir miegą. Augustė skambindavo kasdien, jei nedirbdavo, bijojo būti viena, ir mes eidavom tai kavos, tai į kiną ar teatrą, lakstydavom po barus, ar vidurį nakties kepdavom picą.
- Tu tokia susimąsčiusi,-sako ji dėdama ant nosies griozdiškus akinius nuo saulės.
- Ar tu nebijai vairuoti.?
- vakar buvau pasimatyme. O čia vien spygliuočiai medžiai. Ir tokia vėjuota diena.
Dažniausiai po tokių žodžių ji juokiasi, bet dabar tylu. Tai trikdo. Mašina keistai sujuda. Ji klykteli. Aš atsimerkiu, geriau nebūčiau. Kai į tave lekia džipas. Kai suvoki, jog staiga atsidūrei tarp krūmų ir kito automobilio. Ir lieka vis mažiau vietos. Traiško ir spaudžia. nesuvoki ar labiau fiziškai, ar labiau klykiančios sesers balsas. Akyse temsta. O prieš akis turėjo prabėgti visas gyvenimas. Turėjo. juk vis dar užuodžiu magnolijas. jų kruvinus žiedlapius sesers plaukuos keičia juoda tamsa.