- žinau, jog mėgsti eit anksčiau miegot sekmadieniais,- šypsodamasis sako jis, ir dar pakelia vieną antakį,- bet,- nuo to vienintelio žodžio mane nupurto,- bet grynas oras, ir miško kvapas tave nuramins.
Išsispiriu iš batelių ir susikeliu basas pėdas ant sėdynės, atsargiai, jog nekliūdyčiau pavarų svirties. Jis nenuleidžia akių nuo kelio. Lengvai dundam žvirkeliu vidury nakties.
- Aš nekelsiu kojos iš automobilio,- pasakau ir nusisuku į langą, mėnulis bėga mums iš paskos ir negali pavyti, ir kas dabar mane saugos.
- Aš juk turėjau paimti purškalą nuo uodų.
- Turėjai.
Važiuojam ilgai, gerą pusvalandį, besimerkiančiom akim spoksant į dangų atrodo, kad riedam jau visą amžinybę ir taip niekados ir neberasim posūkio į aikštelę.
Turbūt buvau užsnūdus, nes atsimerkiau, o mes jau kažkur stovėjom. Jis rausėsi tašėse ant galinės sėdynės. Grojo radijas.
- Aš einu, aš greit grįšiu.
- Aš pamiegosiu ant galinės sėdynės,- ir ištiesiu ranką, kad prisitrauktų mane artyn.
Sunku įsitaisyt patogiai. Muistausi. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Ūžia radijas. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Užsimerkiu.
Automobilis juda.! pašoku nuo sėdynės ir vėl lengvai nusileidžiu. Rieda. Bet. Aš viena. Bandau peršokti į priekį, bet kažkaip teatsiguliu ant pilvo veidu prie pedalų. Ranka nuspaudžiu stabdį. Sulėtėjam. Kita ranka užtraukiu rankinį. Su palengvėjimu pakeliu galvą. Nieko nematau.
Nieko nematau.
Automobilis rieda toliau. Stipriai nuspaudžiu stabdį. Jis nestoja. Galbūt neapgraibau kas kur.? bet nieko nematau. Negaliu atmerkti akių. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Negaliu sustoti. Kažkaip atsisėdu bandydama drebančiom rankom nulaikyti vairą.
- Tiesiai, viskas bus gerai tik tiesiai,- murmu sau po nosim.
Giliai įkvėpiu - jei atsitrenksiu į medį sustosiu. Staigiai pasuku vairą į kairę su baime laukdama smūgio. Nieko. Riedu toliau.
- Gerai, dar kartą,- rėkiu pati sau.
Staigus posūkis į kairę. Tyla. Jaučiu didėjantį greitį. Lengvai į šonus besimėtantį automobilį. Vėją plaukuose ir ant skruostų. Kada atsidarė langas.? Kada į kažką įvažiuosiu.?
Atsimerkiu. Aš matau. Aikštelė. Ūbauja palėdos.
- Ar viskas gerai,- tas švelnus seniai pažįstamas balsas. Negaliu atsiminti.
- Norėjau įjungti radiją.
- Persėsk, važiuojam namo, kol nepribaigei akumuliatoriaus.
- Ša.
Už lango medžių viršūnėmis vėl bėga mėnulis. Užsimerkiu. Automobilis susimėto.
- Ar ir tau noris nusnausti.?- paklausiu besiaukdama kairėn.
Ir nieko nematau.
Šiurpuliai nueina per kūną. Iš baimės atšala pėdos ir delnai. Automobilis rieda kaip pašėlęs žemyn nuo kalno. Bet juk nebuvo jokio kalno.! Ir smėlis. Juk turėtų ratai klimt į smėlį.
Ištiesiu kairę ranką ir uždedu ant vairo. Dairausi. Nuo kaktos varva šaltas prakaitas. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Už lango liejasi medžių šakos ir samanos.
- Gal stabdyk.?- sakau pati sau,- bet kad stabdžiai neveikia.
Po ratais pakliūva šakos ir susikratau, paleidžiu vairą, nusuku riedėdama kelmo link. Pati veidu trenkiuosi į langą, perkąsdama lūpą.
- Ei, ei,- pasijuntu stumdoma ir atmerkiu akis,- ką tu ten sapnuoji.? muistaisi ir šauki.
- Tu išėjai,- sakau,- ir liko tik kelias.
Jis nusisuka. Ant vairo įsitempia rankos. Debesys užstoja mėnulį.
Jaučiu tik vėjo švilpimą ir kraujo skonį burnoj.