2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

sklando gandai, kad atšals.

Aš išėjau į sutemas,
Sudaužius vyno butelius
Už grotų, už nuogų šakų,
Praradus ilgesį sapnų


Artėja žiema, greitai mes visi apledėsim, įgysim galimybę pargriūti ant lygaus tako ir vidury dienos pasirodyti raudonom nosytėm. Medžiai ir vos gyva žolė pasipuoš šerkšnu. Šals kojų ir rankų pirštai. O širdys ilgėsis širdžių. 

Bet man nešalta, ir negalvoju nei apie laužą, nei apie židinį, ir drįstu nuspirti kojines šalin ir šaltom grindim lakstyti basomis, pamirštu pirštines stalčiuje, ir neskubu traukti iš spintos žieminio paltuko.

Tuomet kažkas šūkteli:

- Melagė. Jau dabar sėdi susisupusi į pledą, gurkšnodama tai arbatą, tai kavą, ir nepamiršti užsidegti žvakės. 

Na, tebūnie.
Nuo minties, kad greitai atšals, per kūną eina šiurpuliukai. Nelaukiu, bet žinau, kad ateis ir nesiskundžiu, nes dažniausiai šąla tie, kuriems šalta širdy.

Staiga suvokiau, kad pasiilgau poezijos, pasiilgau rimų, elegantiškų metaforų, (ir nesvarbu, kad jų kaip ir neturėjau), pasiilgau mūzos, pažadinančios vidury nakties - eik ir rašyk, ryte aš nebe ateisiu. Ir rašydavau. Dabar galbūt neužmiegu todėl, kad tos pačios mūzos murma man užkeikimus, o aš nei girdžiu, nei suprantu, tik širdis jaučia - nemiegok. O dieną laukiu stebuklingų žodžių, galvodama šiandien jau rašysiu, tikrai rašysiu, na, gal rytoj. 

Turbūt daugiausia tekstų ir turiu apie rašymą. Ir apie liūdesį. Ir apie ilgesį. Kodėl ruduo melancholiškas, kodėl žiema niūri ir šalta, kodėl pavasaris atsipalaidavęs ir džiugus, o vasara patrakusi.? Kas taip pasakė, kas taip nusprendė.? 



Patamsiuos tavo akys švietė
Geltonais laimės žiburiais
Nakty ji pasislėpus laukė
Murkimą sielos, kas išleis

*

Patvinęs dūmais kambarys
Kvapais citrinų ir kavos
Minčių pašėlęs sūkurys
Ramybės dar ilgai neduos

*

Tu veidrody, išbalusi Būtybe ir niūri
Ar dar ilgai mirksėsi mėlynom akim
Ar laimę delnuose tu traiškai ar kuri



2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

5 ryto.

ir visa yra mintyse, 
ir viskas slepiasi, 
ir muzika nieko nereiškia, 
jokie garsai. 




***
aš pavargau iki sutemų gaudyt ryklius sielos gelmėj

kas yra miegas, sapnų saldumas, šviesa lyg sniegas

gėlėm mėlynom pražydo pėdos, kur žengė kojos 

ir basos laumės paupy su gervėm šoko ir su vėju

tai tavo pirštai kruvini ir mano lūpos

voratinklių drabužiai puošia sienas

ir tavo delnuose nubus švelnumas

aš sugūžusi kampe šalia gitaros

užuost galiu artėjant lietų

languose mėlyna tamsa 

rūke ridenas apelsinas

aš kvepiu kava

miegi tu












2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

savirealizacija. saviraiška. savimeilė. savikritika. savitumas.

       prisipažinsiu, šį įrašą mintyse rašau pastarąsias dvi savaites. O jei dar nuoširdžiau, ko gero rašau tiek, kiek rimčiau užsiimu rašymu (o tai būtų nuo kokios aštuntos klasės, kai supratau, kad vienintelis saviraiškos būdas, kuris man sekasi yra rašymas, ir nepaisant to tūkstantį kart jį mečiau, nes nusprendžiau, kad per prastai dėstau mintis ir nė velnio man tai nesiseka, ir taip pat daugybę syk pradėjau iš naujo, nes viduje kažkas užstaugdavo tinkamus suberti į tekstą žodžius)

      Kiekvienas ieško atsakymų į klausimą kas aš esu, ir ką man veikti gyvenime, arba kaip gyventi, ar kaip būti laimingu, arba (įrašykite savo variantą:) Čia didžioji dalis knygų, skirtų saviugdai, savęs paieškoms, arba sėkmės receptų siūlo atsakyti į kelis kiek kitokius klausimus:

Ką aš geriausiai sugebu.? Kas man patinka.? Ką norėčiau daryti.?

Ir siūlo neatmesti nei vienos minties ar svajonės, kad ir kokia kvaila ar neįgyvendinama ji bebūtų. 
            Bet jeigu aš neatrandu kažko, kas man gerai sektųsi.? Ir jeigu tai, kas man patinka, nėra tai, ką aš mokėčiau.? Ir jeigu tai, kuo aš norėčiau užsiimti iš tiesų yra man nepasiekiama.? Kiek yra žmonių su tokiomis mintimis.?
             Čia paimsiu patį paprasčiausią (ir šiek tiek banalų) pavyzdį - aš noriu būti astronautu (neabejoju, kad tam tikras procentas vaikų šitaip pasvajoja), tačiau vaikystėje iškritau iš medžio ir susilaužiau koją (o su kažkada lūžusiais kaulais į kosmosą negalima, dabar jau nepamenu priežasčių) ir šast, iš žmogaus atimta vienintelė svajonė. O dar sako - nieko nėra neįmanomo.!

      tad išlindus iš po knygos puslapių, kaip iš tikrųjų surasti savo vietą po saule.? Veikla. bet aš juk nežinau ką man veikti.! Ir vėl gi sugrįžtant prie knygų - išbandyk ką nors naujo. Nepaisant to, kad nepraėjus daug laiko, tas užsiėmimas bus nuspirtas į šalį (aišku, kartais pataikom į taikinį ir įsigyjam ilgalaikės veiklos), tuo metu pastebi ir kažkokias užmirštas ar paslėptas savo savybes, arba tiesiog supratęs, kas nepatiko, priartėji prie suvokimo, ko iš tiesų norėtum. Ir veikla atitraukia tave nuo savigraužos, nuo minčių, koks aš prastas, apgailėtinas ir negražus. Nebent ta veikla labai nesiseka.


<čia staigiai peršoku prie kitos temos, pametusi mintį. ouč>

        Bet į klausimą, kas aš, mes turim ne vien profesinį atsakymą, mes turim ir kitą variantą - aš storas, aš negražus, aš nevykėlis. Į dienos šviesą ištraukiam kompleksus ir nepasitikėjimą savimi, ištraukiam krūvą savo minusų, į kurios gatvėje spokso praeiviai (nors dalis spokso pasityčiojančiai, neretai yra ir pavydinčių, tik mes to net neįtariam). Dažnai  susimąstau, kiek sutikau žmonių gyvenime, kurie buvo nepatenkinti tam tikra savo išvaizdos savybe (arba net gi keliomis), ir taip pat bandau prisiminti žmones, kurie būtų savimi patenkinti. Pirmųjų - begalė, antrųjų - vienetai, bet ir tai iš gilumų išgvildenus keletą temų staiga susivoki, kad ir tie kažkuo nusivylę, tik garsiai nesiskelbia. 
        Mums visada gražesni kiti - jie lieknesni (gali valgyt ką nori), gražesnės figūros (o pas mane per daug lašinių ant klubų, ar per mažai antt krūtinės), jų nekankina spuogai (o aš ir į veidrodį bijau pažiūrėti), aukštesni, gali užsiauginti ilgesnius plaukus, jų geresnė raumenų struktūra (beveik nereikia kankintis treniruoklių salėje), ir dar krūva, didžiulė krūva kompleksų, trūkumų ir liūdesių. 

     Kas mus tokius padarė.? Mus nuskriaudė tie kiti, ir gal netyčiom ir mes kažką kitą sugniuždėm. 

<staiga iš šnekėjimo about all, pereinu prie asmeniškumų. ouč>

Aš iki šiol truputį skausmingai prisimenu didžiąją dalį replikų.


Tavo kojos kaip šakaliai.
o jeigu aš tave pastumsiu, tu perlūši.?
Daugiau mėsos valgyk.
fu, tu matei kokia ji kūda.?

      Bet argi čia yra kažkas įžeidžiančio.? Viena draugė man sakė (neatskleisiu vardo, nes išvis truputį nedrąsu vien už nuoširdaus išsikalbėjimo paviešinimą) - aš kaip tik tavo vietoj būčiau džiaugųsis, kad aš tokia kūda, kad iš manęs netgi tyčiojąs.
    Nesakau, kad sulaukdavau vien neigiamų replikų, būdavo ir 

norėčiau atrodyti, kaip tu
kokia tu kūda, kaip gražu
o, kad aš sverčiau tiek kiek tu.!

- tai kiek tu sveri.?
- 51
- bet aš tai 55
- ... bet tu juk aukštesnė.!

praėjo daug laiko, aš užaugau, ir visokiausių pastabų sumažėjo. dabar manęs dažniau paklausia:
- ar tu niekada nekompleksavai.?
Ir nustemba išgirdę atsakymą - kompleksuodavau. ir dar dabar kartais.
Ir dar ikišiol išgirdusi - 
kokia tu kūda, tu bent valgai 
Nesvarbu, ar tai pikta, ar susirūpinimo replika, aš karts nuo karto tyliai nuryju ašaras. 

<Taukšt taukšt, dar vienas minčių šuolis>

      Galop klausimas, kas aš esu, pasiekia nebe veiksmų ir nebe išvaizdos lygį, kadangi vis dar nesumąstau, kaip jį pavadinti, tarkim, kad tai siela.

kas daro mane manimi.?

        Kuo aš kitoks, kuo aš išskirtinis.? Visi mes unikalūs, nėra vienodų. Girdėta, ar ne.? Kiek sutikom žmonių panašių į save.? Ne, ne išvaizda, panašiais pomėgiais, posakiais, būdo savybėmis, gabumais (čia galima daug dalykų išvardinti) Mus traukia panašūs, juk yra ką kartu veikti, apie ką šnekėtis. Štai kodėl pati nemokėdama nei groti, nei dainuoti, minimaliai rašydama ir piešdama, gerai jaučiuos šalia žmonių, kuriems tai puikiai sekasi. Šitas buvimas truputį skatina veikti, skirti daugiau laiko užsiėmimams, kažkas pakišą kokią idėją, ateina įkvėpimas. Nes truputį širdį griaužia kirminas, o kodėl tu taip nesugebi.? ką tu sugebi.? ogi Nieko. 

< mane ką tik pertraukė girtas kaimynas, prašydamas parūkyt. ir aš piktai leptelėjus, kad mes nerūkom ir užtrenkus duris prisiminiau, kad man puikiai sekasi bjauriai elgtis su žmonėmis>

     Vienu metu nemažai domėjaus (na, gerai, mažai, bet domėjaus), kaip save apgauti / užhipnotizuoti, or simply - pakelti savo savivertę. Aš esu gražus. Aš galiu tai padaryti. Vietoj - aš negražus, vietoj - aš nieko nesugebu. Ar tai veikia.? Tikėjimas, tokiems dalykams labai padeda tikėjimas, jei patiki, kad tu fainas, tada išauga ir pasitikėjimas. Mes linkę save nuvertinti, tai irgi prisideda prie kompleksų, ir jei pats savęs nemėgsti, su tavim kažkas kitas irgi gražiai nesielgs. Bet kaip save pamėgti.? Ką daryti, jei man nepavyksta saviįtaiga, žiūriu į veidrodį - Aš juk toks baisus, man viskas taip nesiseka. Kaip dar galima tokiam padarui šypsotis.?

        Aš jauna, aš vis dar neturiu atsakymų į šūsnį baisių klausimų, (nepamirštant fakto, kad daug anksčiau turėjau žinoti, ko aš noriu iš gyvenimo ir kokį kelią pasirinkti, nes mūsų kartoms šį apsisprendimą reik priimti gan anksti), aš vis dar nesišypsau žiūrėdama į veidrodį, nors tai vienas iš pratimų save pamėgti. Nesakau, kad aš nefaina. Aš faina. Su tais pačiais trūkūmais, kurie niekur nedingo. Turiu žmonių šalia, su kuriais nagrinėjam šituos gyvenimo klausimus, ir aš žinau, kad aš ne viena nerandu atsakymų, tai teikia vilties. Mes rasim kelius, nutiesim juos. 

      Bet pirmiausia mums vis dar reikia rasti galimybių ir išmokti būti savimi. Be savo minčių baimės, be baimės bandyti, be baimės suklysti, be baimės niekada netapti geriausiu, be ateities baimės, be baimės, kad šmėklos iš praeities mus sunaikins. 

< - bet aš nematau, 
kokia šito post'o prasmė.? - kam tau ją matyt.? 
aš tik norėjau išsikalbėti>

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

įtampa

Po oda bėgioja tarakonų šimtai.
Ir kraujas taurėj patampa dažais.
Ant sienos pavargusių priešų plaukais.
Laimės paveikslą burėjai tapai.
Eilutės ir potepiai nesuskaičiuoti.
Nepameni kada nustojai sapnuoti.
Mėlyną dangų, žibučių akis.
Iš pievos mojuoja baltas arklys.
Po kojomis grindys, išlūžus lenta.
Siela dėl visko jaučias kalta.
Įsipink tarp voratinklių, naktinių drugių.
Pasipuošęs chalatu kilstelk taurę nuodų.
Paskutinę akimirką su mėnuliui malda.

Ant palangės pražydo mažytė mėta. 

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

vonios kilimėlis.

Atsidarau spintelės duris ir išsitraukiu rankšluostį, išlankstau, vėl sulankstau, persimetu per petį ir atsargiais žingsniais einu į vonią.
pirštu stumteliu šviesos įjungimo rankenėlę, atidarau duris, įeinu. Pastatau kojas ant grindų kilimėlio. Jis šlapias. Jis šaltas. Jis glitus lyg sraigės šliužė. Kaskart po maudynių išlipdamas iš vonios šlapiom kojom Irmantas tarsi atgaivina tą bjaurų padarą, apsimetantį vonios kilimėliu.
 I r štai aš stoviu čia, jaučiu, kaip mano pėdos klimsta lyg į pelkę, jaučiu, kaip aplink kojų pirštus apsiraito kažkas vėsus ir slidus, jaučiu čiuptuvėlius pėdomis, jaučiu keistos tekstūros padarą lyg su gyvatės oda sliuogiant mano kojomis aukštyn. Grimztu į tą šaltą bjaurią gelmę, užuodžiu šlapią žemę.  aštunkojo čiuptuvėliais pasipuošę žalčiai raitosi apie kojas ir smaugia, spaudžia. Traukia iš kūno skysčius. Glitus šliužai siurbia kraują įsitaisę ant kelių. Skauda. Girdžiu, kaip tyliai traška kankinami kaulai, kaip šnypščia keisti padarai, o galbūt tik vienas, iš daugybės šiurpių detalių. Noriu rėkti. Negaliu. Pro pravertą burną neišbėga nė garso, akyse temsta ir aš susmunku į juodą gelmę.


Įsiremiu rankomis kriauklės. giliai kvėpuoju. "viskas gerai, viskas gerai" tyliai kartoju. atsuku šaltą vandenį. Toks ledinis, kad nupurto. Bet oda pašiurpsta ne dėl vandens iš čiaupo. Po kojomis jaučiu dar šaltesnį vandenį, jaučiu kaip veržiasi lauk ir apsemia pėdas, girdžiu, kaip burbuliuoja, kaip sprogsta lediniai  burbuliukai. Bandau iškelti kojas. Bet vanduo staiga apsitraukia ledu, įkalina pėdas, įkalina mane. Ledai spaudžia kojas, pasrūva krauju. susmunku, krisdama galva trenkiuos į duris, atsimerkus matau po ledu akis, daugybę žalių akių, nemirksinčių, neatitraukiančių žvilgsnio nuo manęs,h ipnotizuojančių.  išgirstu triokštelint ledą ir mano kūną apsiveja žaliu glitėsiu pasidengusios kaulinės ataugos, užsidengiu delnais veidą ir klykiu grimzdama žemyn per lūžtantį ledą.


Uodžiu drėgno rankšluočio kvapą, dar sykį brūkšteliu per veidą, užmetu  akį į veidrodį. Kilsteliu dešinę koją ir pasikasau pėdą, prisėdusi ant vonios krašto. Žiūriu į ant grindų tysantį kilimėlį. žinau, kad tu gyvas. kad tu kvėpuoji. kvėpuoji vandeniu, geri vandenį, o tada išsiverži, prisikeli, atgimsti ir sėlini iš paskos, sieki pasiglemžti. 
Štai ir dabar kilnojies, iškeli tai šen tai ten mažyčius kalnelius, kraujuoji vandeniu iš savo skylių, skleidamas keistus garsus. įkeliu kojas į vonią ir stebiu besišiepiančius dantis, iltis, atveriančias juodą gelmę, iš kurios išlenda ilgas, ugnies spalvos liežuvėlis, su perkirstu pusiau galiuku. raitosi kaip liepsna, kaip dūdele hipnotizuojama kobra, kartojanti muzikanto judesius. dvi galiuko atšakos virpa. galbūt šitaip uodžia orą, o galbūt jaučia kūno šilumą ar skleidžiamus virpesius. sulaikau kvapą, bet jau per vėlai. nes liežuvėlis staigiai kerta man į veidą, ir nespėjusi užsimerkti, juntu deginantį skausmą, ir besimerkiantys vokai prispaudžia glitų daiktą prie mano akių.


atsimerkiu atsirėmusi į duris, ištiesiu kairę ranką, išjungiu šviesą. kelis kart giliai įkvepiu ir iškvepiu, nueinu į lovą, susirangau po šiltu pledu, susiriečiu į kamuoliuką kaip katė, ir užmerkiu akis. po kelių valandų į lovą ateina Irmantas, susirango atėmęs pledą, porą kart atsivertęs užmiega. o aš spoksau į lubas, ir girdžiu, šliurpt, šliurpt, šliurpt, šliurpt, užuosdama samanų kvapo glitėsių juostą artėjant prie lovos.

2014 m. liepos 13 d., sekmadienis

Sea once again, she once again

basa mergaitė sėdėjo ant tilto turėklo. Po jos kojomis driekėsi tamsi mėlyna jūra, rami, pranykstanti rūke. Net nematyti horizonto linijos. Virš galvos klykiančios žuvėdros grūmėsi dėl žmonių mėtomų batono kąsnių.  Daugybė baltųjų sparnuočių baisiai triukšmavo, į šalis skraidė plunksnos, viena nusileido mergaitei ant galvos. Saulę dengė debesys, tankūs ir pilki. Vėjas plaikstė plaukus. Rankose - knyga, merginos veide - šypsena. Praeiviai vis žvilgiojo į ją, kartais sutrikę, kartais išsišiepdavo. Turbūt galvojo "šoks, nešoks" ar "kris, nekris.?"
Sukilo vėjas. Mergaitė užvertė knygą, pakėlė galvą aukštyn. Ji uodė sustiprėjusį jūros kvapą, jautė ant veido užpučiamus sūraus vandens lašelius, šaltus ir mažyčius. Ir nušoko nuo tilto turėklo.


Įsispyrė į basutes, išsitraukė plunksną iš plaukų, įsidėjo į knygą. Kelis kartus apsisukusi patraukė atgal į paplūdimį. Karts nuo karto pakeldama akis į virš galvos klykiančias žuvėdras, ji ėjo greitai, vis greičiau ir greičiau. Beveik bėgo. 
- vėjas yra mano brolis, - aidėjo jos mintyse, - vėjas yra mano brolis.
Besileidžiant kopomis žemyn bėgdama sugebėjo nusiauti basutes.  Dabar nešėsi jas rankose, kievienoje po vieną batą. Ištiesusi rankas į šonus leidosi žemyn. 
- beveik kaip paukštis, beveik kaip skristi, - šyptelėjo ji kojoms klimpstant smėlyje, spardant akmenukus. - kartais gerai, kai tavo minčių niekas negirdi. 
greitai jos padus jau kuteno bangos, tarp pirštų atsidūrė kriauklytės. Truputį pabraidžiusi išlipo iš vandens ir paėjusi tiek, kad krantą skalaujanti jūra jos nepasiektų, prisėdo. Susibėrė kriauklytes į rankinę, išsitraukė knygą. Laikydama tarp pirštų plunksną, apžiūrinėjo ją iš visų pusių, kol pakilęs vėjas neišplėšė iš rankų ir nenunešė tolyn vandens link. Knygos puslapiai ėmė greitai verstis, šnarėti, viesulas matyt labai skubėjo perprasti, kas ten parašyta. Šliūkštelėjo šiek tiek smėlio ant kūno. Mergaitė laiku spėjo užsimerkti, kita sauja mažyčiais lyg adatų dūriais pataikė į veidą, taip pat ir vandens lašų pažėrė. 
-  ar ne lietus kaupiasi, - dar spėjo pagalvoti prieš ant galvos užkrentant gausiam gamtos dušui. 

***

- nėra nieko gražiau už saulėlydį jūroje, - tyliai tarė, - aišku, yra. Tačiau šią akimirką - tai gražiausia, ką aš matau. - pridūrė delnais pasirėmusi veidą, alkūnes pasidėjusi ant tilto turėklo. 
Žuvėdros nebeklykė, ir nors aplink būriavosi žmonės, spragsėdami fotoaparatais, buvo pakankamai ramu. 
Banguojanti jūra, dešinėj, tolumoj - pora laivų. Saulė - skaisčiai raudona, tuoj tuoj įkris į vandenį. Rausvai gelsvi debesėliai ir tamsiai mėlyni dangaus pakrasčiukai. Viskas atrodė kaip iš paveikslo, kaip ir gražiausių fantazijų.
- yra vaizdų, kuriuos būtinai turi fotografuoti, ir yra vaizdų, kuriais turi grožėtis, akimirkai sustojęs ir įbedęs žvilgsnį į horizontą mąstyti, koks gyvenimas gražus, kiek daug džiaugsmo kartais teikia patys mažiausi dalykai.
Šalia stovėjusi senutė atsiduso:
- net keista, kad jaunimas dar moka protingai pašnekėti.
nežinodama, ar turėtų džiaugtis, ar įsižeisti, nors viduje kažkas suspurdėjo, mergaitė tik nusišypsojo. Saulė beveik lietė jūros paviršių. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį, apsidairė, nustebo - kaip tiršta nuo žmonių, kaip ji anksčiau nepastebėjo tokio skruzdėlyno.? Nuėjo lėtais, ramiais žingsniais. Tolo nuo masės, nuo ryškaus ir spalvoto dangaus, girdėdama už nugaros vis tylesnį jūros ošimą, pralenkė porą žuvėdrų, tyrinėjančių žvejų laimikį.
Sunku čia pabėgti nuo žmonių. Rast ramią ir tuščią gatvelę apmąstymams, pasivaikščiojimams, kai nepažįsti miesto. Kartais geriau dingti nuo to šurmulio kopose ar tarp medžių. Tačiau einant vis giliau, vis toliau apima paklydimo baimė, o kompasas liko namie. Štai ir dabar ji stovi ir mąsto, ar eiti gatvių grindiniu, ar bristi smėliu ir prisėsti po pušimis. Šiąnakt jau nebelis, tačiau smarkus vėjas žmonių neišgąsdino. Didelė krūva vis dar stebi saulėlydį. Atrodo kaip keista spalvota or namentinė mozaika. 
- nejaugi jiems šitaip malonu būriuotis, rinktis bandomis ir vėliau stumdytis? - pagalvojo spirdama ant medinių lentelių tako pasitaikiusį akmenuką. 
Gatvės apšviestos žibintų atrodė daug jaukiau nei dienos metu, ir ji tyliai nuėjo nežinoma kryptimi.

***

Kartais aš sapnuodavau, kad skęstu jūroje. Niekada ežere ar upėje. Tik bangos mane pasiglemždavo, prarydavo, apglėbdavo ir pasigrobdavo į savo didingą pasaulį.
 Tai nebūdavo baisūs sapnai. Nepaisant aplink siautėjančios audros, aš būdavau rami. Jūra visada  asocijavosi su ramybe, nors bangos skandino laivus. 
Štai todėl dabar sėdžiu tarp pušų, ilsinu sielą. Jaučiu, kaip aplink mane skraido mūzos, girdžiu jų sparnų judinamą orą, - laumžirgiai. Laikau rankose akmenukus, matau, - kažkada jie buvo aštrūs ir kampuoti, būtų man įrėžę delną. o štai dabar - jie švelnūs, lyg prijaukintas laukinis kačiukas, galiu drąsiai glostyti ir laikyti rankose. Turiu ir porą nugludintų spalvotų stikliukų. Pro juos žiūrint vaikystėje pasaulis atrodė kitoks. Dabar kiek dairausi -  jūra, smėlis arba medžiai. O virs galvos žydras dangus ir siautėja žuvėdros.
Galėčiau taip sėdėti kelias valandas, su knyga rankose, arba be jos, tiesiog žiūrint į horizontą, į laivus, spėliojant, kokie ten žmonės, ar jie žiūri į krantą, prislėgti ilgesio ir savų minčių. Šalia manęs sena laužavietė, kažkas kažkada čia kūreno laužą ir šildėsi vėsią vasaros naktį po žvaigždėtu dangum.

Jūra ošia, šnekina mane, gieda man. Nes daugiau nieko aplink nėra. Mane migdo jos lopšinės, bangų kelionės pirmyn - atgal, pirmyn - atgal. Galbūt nereikia per ilgai užsisėdėti vienoj vietoj, matyt žmogui lemta nuolat judėti, keliauti, klajoti, skubėti, sustojant tik karts nuo karto ir viską apmąsčius vėl leistis į kelią, tarp žmonių, tarp nuotykių, besikeičiančių kraštovaizdžių, jūra ar lėktuvais, kojomis ar ratais, su mintimi, kad
turėčiau dabar būti kažkur kitur

2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

baisuma baisuma.

kada paskutinį sykį rašei.? parašyk knygą.! 
Apie tai, kaip nėra įkvėpimo, kaip nesirašo, kaip tylu kūrybinėj krizėj...



Būna dienų, kai jaučiuosi, jog nerašiau šimtą metų. kaip kvaila. kaip naivu. ne man nugyventi šimtą metų. bet tos dienos atrodo tokios sunkios ir tamsios, tiršta migla apsitraukiusios. Tuomet griebiu popieriaus lapą, rašiklį. vyksta prievartavimo procesas. kančia, mažytei ir trapiai, kūrybos proceso pasiilgusiai sielai, nes - Šedevrai negimsta įsakius jiems gimti. o vilkai viduje nestaugia kilt ir kurti. 

nors turiu (o gal reiktų sakyti turėjau?) ne vieną receptą įkvėpimo vilionėms, ir patarimų iš artimų žmonių netrūksta. matyt      menko menininkėlio    gyvenime neišvengiamos tos tuštumos pauzės, nieko nebuvimo, sąstingio etapai, meškiškas žiemos miegas. Kaskart tai praeina, kaskart būna skaudžiai keista, lengvai melancholiška, rudeniškai liūdna, bet ramu, lyg skaičiuojant lietaus lašus ant lango, ramu, lyg jau viskas, paskutiniai ranka rašyti sakiniai buvo laiške, ten ir baigias mano kūrybinės kančios. kūrybinis gyvenimas, ir bandymas išsiaiškinti kokio stiliaus mano eilės. juk viskas anksčiau ar vėliau baigiasi.

ak, kaip smagu griebtis kraštutinumų.!

Gero kūrinio laimė trapi, ir pakankamai trumpalaikė, ir kaskart vis aukščiau pakelianti kartelę naujam darbui, naujoms mintims ir idėjoms, kaskart vis labiau reikia šauktis, ieškoti, jausti, stengtis būt suprastai ar nesuprastai, vis daugiau dvejoti, daugiau trinti, daugiau slėptis po simboliais, galvoti, kaip išsaugoti nuoširdumą, o gal šnekėt ne apie save, pabandyt pažinti svetimų sielų kerteles, svetimas mintis įvilkt į naują rūbą, ir parodyt svetimą pasaulį savo akimis. 



Už lango tamsumoj teka gyvenimas,
Mano delnuose badaujančių mūzų alsavimas. 

Tyliai į ausį šnabždantys demonai, seka pasakas apie katinus ir kalnus iš stiklo, 
o šiltuos pataluos - nerimas ir svajonės, baimės ir norai,
 norai būti, būti kažkuo, būti su kažkuo, būti kažkur. 

Tarp upių krantų, debesų padangės ir krauju trykštančių saulėlydžių. tarp 
 čia nieko konktretaus 
pasislėpusių viso gyvenimo istorijų, neišnarpliojamų, nesuvokiamų, pamirštų.

    Aš   nesislepiu,       gal  netyčia         užvėriau duris    įkvėpimui,     atversiu       bent  langelį,     aš neieškau,     aš   maniau,     maniau,     kad   radau,      turbūt     pamečiau, ir       gyvenu     toliau,     akmeninim       grįstom gatvėm         eidama    ir slėpdama        nuo praeivių         šypseną,        skriejančią    ateities link.                          


2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

įgarsintas pianistas.

* Fotografė Eglė Drungilaitė


Aš įgarsintas pianistas
Mano muzika niūri
Sieloj niekad nesisuko tvistas
Aš tik banalus gyvenimo turistas
Mano nemiga - sėkmės vilty

Apie smuiką tesvajoju 
Ties minorine gaida
Virš melodijų ilgų dvejoju
Natomis keliaus be kojų
Mano muzikos raida

--------------------

Skaidriom natom ir kilpom
Aš mėgstu kartais pasišvilpaut
Nepatekėjus Saulei po medžiu
Nauja melodija sudilgčios 
Bus  proga pirštam eit lenkčių

-------------------

Ir nieks manęs nesulaikys nuo būgnų
Nuo nenutildomų senų klavišų 
kaip  iš bangų mūšos ištrūkti.?
O sieloje medus giesmių rytinių,
Tas nenumaldomas kvietimas kilt ir kurti...


2013 rugsėjis -  2014 sausis