basa mergaitė sėdėjo ant tilto turėklo. Po jos kojomis driekėsi tamsi mėlyna jūra, rami, pranykstanti rūke. Net nematyti horizonto linijos. Virš galvos klykiančios žuvėdros grūmėsi dėl žmonių mėtomų batono kąsnių. Daugybė baltųjų sparnuočių baisiai triukšmavo, į šalis skraidė plunksnos, viena nusileido mergaitei ant galvos. Saulę dengė debesys, tankūs ir pilki. Vėjas plaikstė plaukus. Rankose - knyga, merginos veide - šypsena. Praeiviai vis žvilgiojo į ją, kartais sutrikę, kartais išsišiepdavo. Turbūt galvojo "
šoks, nešoks" ar "
kris, nekris.?"
Sukilo vėjas. Mergaitė užvertė knygą, pakėlė galvą aukštyn. Ji uodė sustiprėjusį jūros kvapą, jautė ant veido užpučiamus sūraus vandens lašelius, šaltus ir mažyčius. Ir nušoko nuo tilto turėklo.
Įsispyrė į basutes, išsitraukė plunksną iš plaukų, įsidėjo į knygą. Kelis kartus apsisukusi patraukė atgal į paplūdimį. Karts nuo karto pakeldama akis į virš galvos klykiančias žuvėdras, ji ėjo greitai, vis greičiau ir greičiau. Beveik bėgo.
- vėjas yra mano brolis, - aidėjo jos mintyse, - vėjas yra mano brolis.
Besileidžiant kopomis žemyn bėgdama sugebėjo nusiauti basutes. Dabar nešėsi jas rankose, kievienoje po vieną batą. Ištiesusi rankas į šonus leidosi žemyn.
- beveik kaip paukštis, beveik kaip skristi, - šyptelėjo ji kojoms klimpstant smėlyje, spardant akmenukus. - kartais gerai, kai tavo minčių niekas negirdi.
greitai jos padus jau kuteno bangos, tarp pirštų atsidūrė kriauklytės. Truputį pabraidžiusi išlipo iš vandens ir paėjusi tiek, kad krantą skalaujanti jūra jos nepasiektų, prisėdo. Susibėrė kriauklytes į rankinę, išsitraukė knygą. Laikydama tarp pirštų plunksną, apžiūrinėjo ją iš visų pusių, kol pakilęs vėjas neišplėšė iš rankų ir nenunešė tolyn vandens link. Knygos puslapiai ėmė greitai verstis, šnarėti, viesulas matyt labai skubėjo perprasti, kas ten parašyta. Šliūkštelėjo šiek tiek smėlio ant kūno. Mergaitė laiku spėjo užsimerkti, kita sauja mažyčiais lyg adatų dūriais pataikė į veidą, taip pat ir vandens lašų pažėrė.
- ar ne lietus kaupiasi, - dar spėjo pagalvoti prieš ant galvos užkrentant gausiam gamtos dušui.
***
- nėra nieko gražiau už saulėlydį jūroje, - tyliai tarė, - aišku, yra. Tačiau šią akimirką - tai gražiausia, ką aš matau. - pridūrė delnais pasirėmusi veidą, alkūnes pasidėjusi ant tilto turėklo.
Žuvėdros nebeklykė, ir nors aplink būriavosi žmonės, spragsėdami fotoaparatais, buvo pakankamai ramu.
Banguojanti jūra, dešinėj, tolumoj - pora laivų. Saulė - skaisčiai raudona, tuoj tuoj įkris į vandenį. Rausvai gelsvi debesėliai ir tamsiai mėlyni dangaus pakrasčiukai. Viskas atrodė kaip iš paveikslo, kaip ir gražiausių fantazijų.
- yra vaizdų, kuriuos būtinai turi fotografuoti, ir yra vaizdų, kuriais turi grožėtis, akimirkai sustojęs ir įbedęs žvilgsnį į horizontą mąstyti, koks gyvenimas gražus, kiek daug džiaugsmo kartais teikia patys mažiausi dalykai.
Šalia stovėjusi senutė atsiduso:
- net keista, kad jaunimas dar moka protingai pašnekėti.
nežinodama, ar turėtų džiaugtis, ar įsižeisti, nors viduje kažkas suspurdėjo, mergaitė tik nusišypsojo. Saulė beveik lietė jūros paviršių. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį, apsidairė, nustebo - kaip tiršta nuo žmonių, kaip ji anksčiau nepastebėjo tokio skruzdėlyno.? Nuėjo lėtais, ramiais žingsniais. Tolo nuo masės, nuo ryškaus ir spalvoto dangaus, girdėdama už nugaros vis tylesnį jūros ošimą, pralenkė porą žuvėdrų, tyrinėjančių žvejų laimikį.
Sunku čia pabėgti nuo žmonių. Rast ramią ir tuščią gatvelę apmąstymams, pasivaikščiojimams, kai nepažįsti miesto. Kartais geriau dingti nuo to šurmulio kopose ar tarp medžių. Tačiau einant vis giliau, vis toliau apima paklydimo baimė, o kompasas liko namie. Štai ir dabar ji stovi ir mąsto, ar eiti gatvių grindiniu, ar bristi smėliu ir prisėsti po pušimis. Šiąnakt jau nebelis, tačiau smarkus vėjas žmonių neišgąsdino. Didelė krūva vis dar stebi saulėlydį. Atrodo kaip keista spalvota or namentinė mozaika.
- nejaugi jiems šitaip malonu būriuotis, rinktis bandomis ir vėliau stumdytis? - pagalvojo spirdama ant medinių lentelių tako pasitaikiusį akmenuką.
Gatvės apšviestos žibintų atrodė daug jaukiau nei dienos metu, ir ji tyliai nuėjo nežinoma kryptimi.
***
Kartais aš sapnuodavau, kad skęstu jūroje. Niekada ežere ar upėje. Tik bangos mane pasiglemždavo, prarydavo, apglėbdavo ir pasigrobdavo į savo didingą pasaulį.
Tai nebūdavo baisūs sapnai. Nepaisant aplink siautėjančios audros, aš būdavau rami. Jūra visada asocijavosi su ramybe, nors bangos skandino laivus.
Štai todėl dabar sėdžiu tarp pušų, ilsinu sielą. Jaučiu, kaip aplink mane skraido mūzos, girdžiu jų sparnų judinamą orą, - laumžirgiai. Laikau rankose akmenukus, matau, - kažkada jie buvo aštrūs ir kampuoti, būtų man įrėžę delną. o štai dabar - jie švelnūs, lyg prijaukintas laukinis kačiukas, galiu drąsiai glostyti ir laikyti rankose. Turiu ir porą nugludintų spalvotų stikliukų. Pro juos žiūrint vaikystėje pasaulis atrodė kitoks. Dabar kiek dairausi - jūra, smėlis arba medžiai. O virs galvos žydras dangus ir siautėja žuvėdros.
Galėčiau taip sėdėti kelias valandas, su knyga rankose, arba be jos, tiesiog žiūrint į horizontą, į laivus, spėliojant, kokie ten žmonės, ar jie žiūri į krantą, prislėgti ilgesio ir savų minčių. Šalia manęs sena laužavietė, kažkas kažkada čia kūreno laužą ir šildėsi vėsią vasaros naktį po žvaigždėtu dangum.
Jūra ošia, šnekina mane, gieda man. Nes daugiau nieko aplink nėra. Mane migdo jos lopšinės, bangų kelionės pirmyn - atgal, pirmyn - atgal. Galbūt nereikia per ilgai užsisėdėti vienoj vietoj, matyt žmogui lemta nuolat judėti, keliauti, klajoti, skubėti, sustojant tik karts nuo karto ir viską apmąsčius vėl leistis į kelią, tarp žmonių, tarp nuotykių, besikeičiančių kraštovaizdžių, jūra ar lėktuvais, kojomis ar ratais, su mintimi, kad
turėčiau dabar būti kažkur kitur
- Melagė. Jau dabar sėdi susisupusi į pledą, gurkšnodama tai arbatą, tai kavą, ir nepamiršti užsidegti žvakės. 
