sniego pūga

 Graži, saulėta diena. Nieko daug čia nepasakysi. Pavargusi po darbų išbėgau prasinešti po parduotuves. Su maišeliais (pilnais megztukų ir puošnių šalikėlių) slenku link pamėgtos Humanos. Sustoju - ji aptverta stop juostomis, pastate vyksta renovacijų darbai, takas išdaužytas, nusėtas šiukšlėmis ir plytomis. Ima lyti smarkus lietus. Vanduo bėga lyg upeliu ir smagiai išnaudodamas duobes virsta kriokliais žemyn. Mažas žavus gamtos žaismas. Bet ieškau patogių batų, tad atsargiai statydama aukštakulniais apautas kojas žengiu duobių, krioklių ir gamtos bei statybų šokio keliu. Keliu, kuris panašesnis į pavojingą minų lauką. Tris syk vos neparkritusi įžengiu pro duris. Man veidan šliukšteli didelis kiekis dulkių ir voratinklių. Atsikosau. 

Esu apleistame apgriuvusiame name. Humana išsikraustė? Kampuose voratikliai. Keli mediniai suolai. Dvi bobulės mezga kojines ir tyliai murma tarpusavyje. Dar sykį apsidairau. Labai šalta, šiurpsta oda. Mano plonos suknelės negana. 

Lėtais žingsniais stengdamasi likti nepastebėta išeinu. Lauke sniego pusnys. Kokios pusnys. Sniego kalnai! Einu basa. Kur dingo mano aukštakulniai? Žvarbu. Tolumoje matau ežerą padengtą ledu, už jo miškelis, atrodo spygliuočių, gal bus eglynas, ir kelios didesnės trobos. Man turbūt reikia ten. Atsidustu. Sutinku moterį nešančią rankose tik skara apgobtą visiškai nuogą vaikelį. Nusipurtau. Ištraukiu iš maišo megztinį ir šaliką. Bandau pašnekinti, bet atrodo ji manęs nesupranta. Įduodu rūbus šypsodamasi. Ji išbučiuoja man rankas, kelia akis į dangų ir džiaugsmingai šūkčioja. Kalbos nesuprantu. Paėjus toliau dar viena moteris vedasi už rankų du pusplikius vaikus. Man duria širdį. Akyse kaupiasi ašaros. Traukiu rūbus iš maišiukų ir vis dalinu. Iš kur dygsta tos moterys su nelaimingais vaikais? Vis sutinku tai su kūdikiu rankose, tai su trimečiu, tai su didesniu. Išbalę sustirę vaikeliai, basomis pėdomis, plikais pilvais. Lieku tuščiomis. Pagaugais nuėjusiu kūnu. Pavargusi. Apledėjusia suknia. Einu užšalusiu ežeru. Einu ir kartoju, jog reikėjo likti darbe ir baigti rašyti straipsnį. 

Staiga mane už rankos pagriebia vyras. Labai maloni šilta ranka. Akys geros. Šypsosi. Su Kailine kepure ant galvos. Ilgu pilku šaliku. Sako:

- Sasha..

Nesuprantu čia klausimas ar prisistatymas, bet įnirtingai tempia mane savo kryptimi. Ir aš tiesiog pasiduodu. Einu kartu. O kas belieka, jei nieks manęs nepriims, mirsiu pati pavirtusi ledu. Vyriškis apgobia mane savo paltu. Vistiek drebu. Na ir laikai. 

--

Atsibundu apklota kailiais. Šalia vyresnio amžiaus moteris ant ugnies, dideliame katile kažką verda ir maišo samčiu. Užuodžiu imbierą ir tikriausiai avietes. Gal žemuoges su obuoliais? Virš jos galvos kabo džiovintų žolynų puokštės. Kai kuriuos atpažįstu. Šalavijas. Aviečių šakos. Levanda. Medetkos. Kraujažolė. Dilgėlės. Apyniai. Krapai. Beržų šakos su lapeliais. Stiklainiuose ramunėlės ir našlaitės. Liepžiedžiai ir Gelsvės. Čiobreliai ir Kiaulpienės. Ant grindų mėtosi dideli akmenys. Šalia ugniakuro gyvulių kaulai ir malkos.

- Nu kas čia atsibudo?

Keistu akcentu šneka visai kitas vyras. Apsisiautęs tamsiu juodu paltu. Plikai skusta galva. Pasikabinęs ant kaklo kryželį. Matytas veidas. Matytas randas ant kaktos. Bet negaliu prisiminti. Gal susitrenkiau galvą? Gal pervargau berašydama?

- Lyg ir patepimą turėjau daryti, o čia ponia atsibudo. 

- Labai gražūs jūsų namai. - Tariau daugiau nežinodama ką pasakyti. Nenoriu išsiduoti, kad ne į tą laikmetį papuoliau. 

- Čia Žolininkės. Ta Rūpūžių Užkalbėtoja sakė..

- Nevadink manęs taip.- pertraukė jį moteris labai griežtu tonu. Vyras net nesureagavo.

- Davei rūbų raganų vaikams. - Tęsė vyras. -  Neleidžiu moterims siūti jiems. Tegu savo kūno skausmais atperka motinų nuodėmes. Gauna maisto ir stogą virš galvos. Geria tyrą vandenį. Ateis laikas ir jie dirbs darbus naujoms šeimoms. Tada ir galės apsirengti. Visi manęs klauso. O čia mat nebijo manęs. Ot gudri. Supratau, kad būsit nevietinė.

- Vaikai nėra kalti, kad gimė ir neturėtų atpirkinėti tėvų nuodėmių. 

Vyrai nusikvatojo. Žiniuonė padavė į rankas man imbierų viralo. Pauosčiau.

- Vaikai yra ateitis. Tuoj užaugs. Jus pakeis. Ką darysit tada? - Šyptelėjau. Gėrimas buvo skanus. Degino liežuvį ir gerklę, bet buvo gera. 

- Tai mano vaikai kitas reikalas. O šitie neverti atjautos. Jiems reikia atidirbti ir užsitarnauti pagarbą. 

- Bet jūs atrodo būsit šventikas. Ar jum daugintis ne nuodėmė?

Kažkas man už nugaros sukikeno. Žolininkė įmetė į ugnį šalavijo. Nuo piktų dvasių. Ir levandos. Orui išvalyti. Patalpa prisipildė dūmų. 

- Tai mano vaistai pasauliui. - tarė jau piktu balsu. - per žaizdas nelaimėliams ir per mano būsimą kraują ateičiai.

- Manau, jog ši moteris išgydė daugiau nei jūs. O čia stambus, išsišiepęs, išsipūtęs. Matyt sergat ir slepiat po juodu paltu auglius ir gyvates. 

Senolis išraudo. Ir tarė:

- Aš kunigas Nitida Rosa. 

Pašokau iš lovos. Tiksliau nuo ant grindų patiestų ūsūrinių šunų kailių. Jie kiek šiurkštoko plauko. Vos neišpyliau viralo. Ir puoliau klykti:

- Ne. Ne. Jūs juk miręs. Jūsų jau seniai nebėra. Prakeiktas moterų skriaudikas.  Jūs gi išėjot ir nusiskandinot.. Vieną vasarą vidury mišių visus palikot.. Nevaidinkit spektaklių. Baikit juokus. Gana. 

Žmonių veidai aplink mane persimainė. Be kunigo ir senolės čia dar buvo mane atvedęs vyras ir dvi moterys. Jos išbalo ėmė žegnotis ir melstis. 

Vyras sumurmėjo kažką panašaus į regana. O gal Lagana? Labai šveplas balsas. Todėl tuo metu ir nesupratau, ką jis sako tempdamas mane ledu. Nusipurčiau. Suprantu, kad šiam pasauly man pavojinga. Čia nėra ko būti. Reikia iš čia bėgti.

Ir pasileidau pro duris, tiesiai į pūgą. Ant apledėjusio ežero.  Vėl. Bėgau nesižvalgydama, net nežiūrėdama po kojomis. Papuoliau tiesiai į sniego audrą. Snaigės savo aštriomis adatomis badė man odą. Ėmiau nebejausti pėdų skausmo. Kažkas po manimi trakštelėjo ir įpuoliau į vandenį. 

Buvo neblogas smūgis smegenėlei. Pasąmonei. Kūnui. Pabudau nuo plekšnojimo per veidą. 

- Nu laba diena. 

Man prieš akis išblyškęs straipsnio užsakovas. Turbūt ne koks įspūdis susitikti žurnalistę gulinčią vidury judrios gatvės. Nusprendžiu, kad blogiau jau nebus, ir reikia savo vizija pasidalinti. Tai sakau:

- Žinot, sutikau jūsų senolį. Prosenelį. Visai įdomus vyras buvo, kodėl nesakėt, kad su žiniuone bendradarbiavo?

Vyro veidas išbalo. Tada išraudo. Sugniaužė kumščius ir užsimojo smogti. Ašjuk gležna moteris. Gulinti ant gatvės grindinio, nusilpusi ir be jėgų. Kažkas sučiupo jį ir sulaikė. Atsisėdau ir apsidairiau. Ar būtų kaip pasprukti?

- Tai per jus. Tai per jus.. Per jus jis išprotėjo ir paspruko jūsų ieškoti, nes ežere dingot ir jūsų kūno nerado. Tiek metų kliedėjo. Nieks juo netikėjo. Kam jūs taip darėt? - ėmė šaukti. Jį laikantis vyras persimainė, ėmė žvalgytis tai į mane, tai į jaunąjį Rosą. - Jūsų išėjo ieškoti. Ragana jūs. Sugriovėt jam gyvenimą. Ragana. Ragana. Ragan...

Nebesiklausiau. Aš bėgau. Bėgau nepaisant nuovargio ir besiliejančio vaizdo priešaky. Vėl. Nuolat bėgu. Amžinasis mano ratas. Darbas namai. Rutina. O čia šast nelemtas straipsnis. Su intriga. Su paslaptimi. Su skauduliais. Kokia galimybė. Kaip nepasinaudoti? Kodėl nerašyti? Kiek moterų jį mylėjo. Kiek daug vaikų paslapčia gimė. Kiek tų pačių raganų jis pasmerkė į tą ežerą, o paskui išėjo ieškot tos, kuri pati išėjo ežeran? Gal per grubiai šnekėjau?

Sustojau ant Tilto. Vienoj tilto pusėj krūva žmonių. Suirzusių. Surauktais veidais. Pavargusių. Ten vyrai senais drobiniais marškiniais ir basomis kojomis. O va ten vyrai su kostiumais ir lakuotais batais. Moterys vilkinčios gėlėtas šilkines sukneles. Moterys ant rankų laikančios nuogus verkiančius kūdikius. Moteris apglėbusi vaiką, apvilktą mano megztiniu. Senolė su gvazdikų ryšuliu mojanti man upės link. Vyrai su statybininkų šalmais. 

Užuodžiu ugnį. Dūmus. Suodžius ir smalkes. Smilkalus. Svylančius plaukus. Dangus nusėtas juodais dūmais. Vėl ima lyti. Aidi lašai ant skardinio turėklo. Minia rėkia:

- Tiesos, tiesos. Kur teisingumas? 

Pasinešu į šoną.

Šoksiu, pasakau pati sau. 

Trenkiuos į stulpą. Kaukšteliu galvą. Atmerkiu akis. Ausyse spengia. Migrena kala į smilkinius vinis. Priglaudusi pirštus prie kaktos jaučiu pulsuojančias kraujagysles. Prieš nosį kompiuterio ekranas. Ant klaviatūros išlieta kava. 

- Užmigai darbe, - sako kolega plekšnodamas man per petį. 

Ekrane Juodai ant balto švyti. 

Biografija. Nitida Rosa. Pražūtis. 

pasikalbėkime

atrodo vakar draugė ištraukė nuorodą su svarbiausiais gyvenimo klausimais,
labai mėgstu tokius dalykus, nes sėdi ir permąstai,
ar visgi žmogus jau užaugai, ar dar trūksta kelių milimetrų.

50 klausimų refleksijai

pačius gražiausius, o gal pačius rimčiausius, skausmingiausius,
ir kitus -iausius - noriu pasidalinti apmąstymais
o galbūt ir sulaukti ir jūsų atgalinio ryšio
(komentarai anonimiški juk)

- Jūs pietaujate su trimis žmonėmis, kuriuos labai vertinate ir gerbiate. Jie pradeda kritikuoti ir dėti į šuns dienas Jūsų labai artimą draugą, visiškai nežinodami, kad tai Jūsų draugas. Tai žeminanti ir nepelnyta kritika. Ką Jūs darysite?

- Labai nemėgstu neteisybės, ir esu linkusi kovoti už tiesą, jei kas klysta ir tai galima įrodyti ir pagrįsti - visada išsakysiu savo mintis. Jei jau niekaip nepagrįsiu savo minčių, mažų mažiausiai pasakysiu, kad tam nepritariu, ir tai man atrodo nepriimtina. Nemėgstu, kai žmonės puolami, be reikalo įžeidinėjami ar žeminami. Galiu ginti, jei reikia. Ginsiu, jei reikės. Ir tuo pačiu - jei kritika yra pelnyta, ir atitinkanti realybe, aš nebijosiu jos ir į akis tam žmogui pasakyti.

- Jei mažam vaikui galėtumėte duoti tik vieną patarimą visam likusiam gyvenimui, koks jis būtų?

- (pasi)tikėk savimi. Nes tik tu atsakai už savo gyvenimo kelią ir laimę, ir niekam nieko neprivalai, nei įrodyti, nei aiškintis, nei kažko pateisinti. Tik sau ir dėl savęs. Nedvejoti sprendimais, arba veikti nepaisant baimės ir dvejonių. Kiekvienas žingsnis bus lemtingas tiek, kiek galios jam suteiksi. Visada bus tų, kurie engs, ir peiks, ir neigs, ir nepritars. Tad pirmiausia pats save turi palaikyti ir savimi tikėti, kad gali viską, ko tik reikia savam gyvenimui.

- Kuo Jūs norėtumėte būti: nervingu genijum ar laimingu durneliu?

- esu nervinga, ir jautruolė, tai kas be ko, labai sunku, kai visada randi priežasčių nerimauti ir jaudintis, kai to reikia, ir kai to nereikia, tad mieliau norėčiau paragaut kitokių pojūčių. Bet kitavertus - aš visada pasiruošus blogiausiam, ir todėl ne kiekviena neganda mane išverčia iš kojų. Bet kartais visgi išverčia.

- Jei Jūs galėtumėte tapti patys sau draugu ar norėtumėte tokio draugo?

- nuskambės labai pagyrūniškai, bet manau esu puiki draugė, ir mano draugės panašios į mane - kūrybingos, laiku paguodžiančios, laiku pajuokaujančios, šmaikščios, patikimos ausys. Mūsų draugystėj yra ir palaikymo, ir dalinimosi skausmu, ir ašarų, ir laimės šventimo, ir pasidižiavimo viena kita. Galiu bet kada kreiptis, ir tuo pačiu pati bet kada ištiesti pagalbos ranką.

- Už ką Jūs esate labiausiai dėkingi šiam gyvenimui?

- Banaliai už viską. už nuostabius žmones šalia, pamišusią meilę, skausmus ir vargus, kurie užgrūdino, ir išmokė užjausti, už begalinę kantrybę ir supratimą, pastangas visada pažvelgti iš kito taško. už tėvus, kurie išmokė, jog viskas pasiekiama darbu ir meile. Už šeimą, didelę ir kupiną humoro jausmo, giminiškus susirinkimus karts nuo karto. ir šeimą, kur ne vien kraujo ryšiai jungia. Už sunkius darbus, fantastiškus kolegas juose, už vaikus, kurie jau užaugo, už vaiką, kurį auginu, už krūvą murkiančių kačių, apkabinimus, keistuolius pakeleivius, skanų maistą ir dar skanesnę kavą ir arbatą, už atradimus ir praradimus, laiškus, nuotykius, sunkumus kelyje. galėčiau tęsti ir tęsti, bet pasidarytų nuobodu skaityti.

- Ar galima pasiekti tiesą nekovojant?

- netikiu ir neteko.. o deja.

- Ar Jūs atsimenate kaip stipriai sielojotės prieš 5 metus? Ar dabar tai turi kokią nors reikšmę?

- vis dar turi. Nors ir pati guodžiant drauges esu sakiusi, pamatysi, po metų kitų mes iš šito pasijuoksim. Ar galėčiau pasijuokti iš to? galėčiau. Bet ar galėčiau sakyt, kad aaai nebuvo čia ko liūdėt? negalėčiau. tai mane ir palaužė ir užaugino. ir sukrėtė. pakeitė ir sudraskė. į šipulius. ir susilipdžiau iš naujo. kaip tai gali neturėti reikšmės?

- Koks Jūsų pats laimingiausias vaikystės atsiminimas? Kas jį tokiu padaro?

- esu iš nedaugelio žmonių, kurie kažkodėl neatsimena savo vaikystės, tad jei ne nuotraukos gal ir netikėčiau, kad buvau mažulytė. jei iš paauglystės - būtų jūra, ramybė ir santykis su gamta, buvimas čia ir dabar, mėgavimasis. Paskui išmokau būti čia ir dabar kasdien - kiek tai yra įmanoma užsisukus rutinoje.

- Jeigu ne dabar, tai kada?

- Šį klausimą uždaviau sau prieš porą mėnesių, bešnekėdama su drauge. Ir ėmiausi proceso. Sunku. Sunku rasti laiko. Ir neramu, kad užsibrėžiau kiek per tolimą tikslą. Tačiau pasiduoti dabar jau būtų gėda.

- Ar Jums taip yra buvę, kad Jūs buvote su kažkuo, nieko nekalbėjote, o vėliau nusprendėte, kad tai buvo pats nuostabiausias pokalbis Jūsų gyvenime?

- Vertinu tas akimirkas ir tas draugystes kai galima ir patylėti kartu. Saugu ir be žodžių. Galų gale ne visada ir fiziškai gali kalbėti, o būti vienui vienam nesinori.

- Kodėl religija, kuri skelbia meilę, tapo priežastimi tokio didelio kiekio karų?

- šis klausimas man sukelia daug klausimų. Kuri religija? Ar žinote, jog daugumos religijų pagrindas meilė? arba kad kai kurių tikrasis pagrindas yra baimė, bet mus mokina, kad meilė? o karai, karai.. visi karai dėl turtų, garbės, šlovės, godumo, paleistuvystės.

- Ar galima be jokio abejonės šešėlio žinoti visiškai tikslai kas gera, o kas bloga?

- nėra vien juoda ar balta. labai daug dalykų yra pilka. Vienam gali būti blogas, kitam lygiai taip pat elgdamasis gali būti geras. Tik perspektyvos reikalas.

- Jei dabar Jums duotų milijoną eurų, Jūs mestumėte savo darbą?

- nemesčiau. nusipirkčiau namą. ir išvykčiau mėnesiui atostogų. gal dviems.

- Ko Jūs labiau norėtumėte: turėti daug darbo, kurį privalote atlikti ar turėti mažai darbo, kuris Jums patinka?

- abu variantai man nekliudo. Galiu ir daug privalomo mylimo darbo nudirbti. Mylėjau visus savo darbus. Kad ir kaip juokingai skambėtų. Ir išėjau, kai ta meilė ir užsidegimas išblėso. Ir nebeliko, ką išmokti.

- Jei iš savo klaidų mokomės, kodėl taip bijome klysti?

- Bijome to, kas pasakys, o koks tu nevykėlis. Ir perfekcionizmas kiša koja tuo pačiu.

- Kada paskutinį kartą atkreipėte dėmesį į tai, koks Jūsų kvėpavimo garsas? O širdies plakimo?

- Girdžiu ir jaučiu tiek kvėpavimą, tiek savo širdį nuolat. nežinau, gal čia kokia užslėpta problema?



dar sykį prikabinu klausimų nuorodą laukiu jūsų atskaymų komentaruose. išsirinkit bet kurį klausimą. nebūtinai mano. o gal norit pasiginčyti su mano atsakymais? :)

epizodas

Žadintuvas klykia. Ausyse spengia ir cypia. Vos pakeliu sunkią galvą nuo pagalvės, pramerkiu akis ir skaičiuoju rausvus šviesos mirgulius kambaryje. Dar per anksti. Tiek mano protui, tiek mano kūnui. Šiaip ne taip išsiropščiu iš lovos, traukiu iš spintos drabužius. Kojos jaučia šaltas grindis, kambaryje pro pravirą langą ūžia vėjas. Vėsa keliauja oda ir ši šiurpsta. 

Duše stoviu po lediniu vandeniu ir kalenu dantimis, laukiu, kol įšils, ir bus galima išsitrinti muilu. Bet vanduo neskuba, ko jam skubėti? Veidrodyje atspindys mėlynomis lūpomis ir paklaikusiomis akimis. Nežinau, kaip pajėgiu matyti negalėdama atmerkti akių. Staiga šliūkšteli pragariškas karštis ir iššoku iš vonios neišsimuilinusi. Trinu kūną rankšluosčiu, negyvos odos skutai laksto į šalis, rankos ir pečiai įrausta. Greit, kol nespėjau atvėsti įlendu į drabužius. 

Virtuvėje įsipilu vandens, išsitraukiu vaistinėlę. Valerijono tabletės, žolelių ekstrakto kapsulės, melisos ir pipirmėtės granulės, ir dar ramybės lašelių į stiklinę. Rytinis ritualas, kuris apramins sielą, ir dienos eigoje neatlaikiusi tiesiog apsipilsiu ašaromis, užuot puolusi rėkti, daužyti indus ir trankyti durimis. Nuryju vienu gurkšniu ir užkaičiu virdulį. Svajoju apie kapučino su standžia puta, apie kruasaną su kumpiu ir sūriu. Bet plikysiu levandų ir medetkų arbatą, ir avižinę košę. 

Nes pusryčiai turi būti sveiki ir naudingi. 
Nes kava ir raminamieji nedera tarpusavyje.
 O kumpis ir sūris tik riebalai. 

Košė stringa gerklėje, prėska ir šiurkšti, o arbatos kvapas staiga ima erzinti, praradęs visas magiškas ramybės galias. Gurkšnoju tuščiu žvilgsniu skaičiuodama tolumoje besiganančius žirgus, narcizus darželyje, ir obels pumpurus. Vaizduotė gali nunešti toli, gali nunešti mane bet kur, o štai aš stoviu prie lango ir skaičiuoju žiedus, užuot svajojusi apie Paryžiaus gatveles ir įkyrias gėlių pardavėjas.

 Kolidoriaus veidrodyje į mane žiūri pavargęs žvilgsnis. 

Tu viską gali, rytas už vakarą protingesnis,
 tik anksti kėlęs nuveiksi daugiau ir produktyviau, 
viskas veda į kokybę ir sėkmę. 
Gyvenimas yra gražus. Be proto mielas ir saldus. 
Ir šiandien Tavęs laukia dar vienas nuotykis. 

Tik atspindys veidrodyje net neketina šypsotis, neketina pamerkti akies, ir aš palieku jį už nugaros, tegu laikosi įsikibęs savo nebūtų sielvartų. Grįžtu į virtuvę. Kriauklė pilna murzinų ir pridžiūvusių indų. Į pagalbą vėl kviečiu karštą vandenį. Trinu ir šveičiu, ir niūniuoju. Lėtai kraunu indus į džiovyklę. 

Lėkštė. Puodukas. Taurė. Dubuo.

 Lėkštė. Puodukas. Taurė. 

Lėkštė. Puodukas. 

Lėkštė. Lėkštė. Lėkštė.

Žvilgteliu į laikrodį. Skaičiukai liejasi. Apsidairau. Akys užkliūna ties indais džiovyklėje. Ar aš juos išploviau? Ar jie atrodo švarūs? Sudedu atgal į kriauklę po vieną, prileidžiu vandens. Lai atmirksta. Manęs laukia darbai. Ir į veidrodį reiktų užmesti akį. 

Moteris turėtų vilkėti sijoną. 
Lakstyti plevėsuojančiais plaukais.
 Susijungti su žeme
 ir taip papildyti savo kūrybinės energijos resursus.
 Ji turi įkvėpti vyrą ir puošti namus, 
džiuginti visus savo buvimu šalia, palaikančiu žvilgsniu, 
ir švytėti gerais ketinimais ir laimės linkėjimais.

Bet štai aš sėduosi prie kompiuterio, barškinu mygtukus, atrodo namai aidi mini sprogimais. Bet tai tik smegenys aštrina mano pojūčius. Keltis penktą ryto, dirbti skaudančia galva, ir vistiek nuveikti mažiau nei įprastai. Visas šitas rutinos ir režimo įvedimas su lyg kiekviena diena ima atrodyti vis absurdiškiau. Kas man iš dienotvarkės ir sveiko meniu, kai ryte negaliu atmerkti akių, perpiet jau vos pavelku kojas, o po mankštos jau tepuosi tepalais nuo skausmo, kad tik atsikelčiau nuo grindų. 

Bet dirbant prie kompiuterio turi nepamiršti mankštinti
 ir kūną, ir nugarą, ir kojas, ir rankas. 
Daryti pertraukėles, 
ir akių pratimus,
 išgerti vandens ir būtinai pakvėpuoti grynu oru. 

Lauke nebuvau jau dvi savaites, kaip gerai, kai yra maistas į namus, ir kosmetika į namus, ir vaistinė į namus. Daugiau nieko man ir nereikia. Tik tylos ir ramybės. Įsijungusi meditacinę muziką dirbu ir atrašinėju į laiškus, o mintyse niūniuoju The Rasmus, ir kulnu grindimis mušu į taktą.

 Žmogaus nepriversi atsikratyti vidinės muzikos. Ji gros iki išplėši širdį jam iš krūtinės. Ji aidės kiekvienoje kūno kertelėje iki paskutinio atodūsio. Ir dar ilgai laikysis kitų atmintyje ir sapnuose. Tik kas mane atsimins, kai atsiribojau nuo pasaulio. Nuo pavojų, galimų ir išgalvotų. Nuo negandų ir apgavysčių, nuo žmonių, kuriais galbūt galima pasitikėti, bet ko gero ne. Tai kam rizikuoti? 

Vakare po dar vieno šalto dušo, rausdama spintoje drabužius kratau eilinio seminaro įžvalgas ir netikiu, kaip galėjau įsileisti į galvą tokias mintis, ir tokius nerimus, o dabar jau nebepajėgiu kovoti su savo pačios pasąmone.

Moterys neturėtų dėvėti juodų apatinių,
 jie blokuoja kūrybinę energiją, 
užgožia sielą tamsiomis mintimis ir ilgesiu. 
Reiktų rinktis gėlėtus raštus, šilkinius audinius, 
šviesias ir šiltas spalvas.
 Siela galės žydėti, 
semtis įkvėpimo iš visatos ir skleisti džiaugsmus pasaulyje. 

Bet jei tik tai duotų man vyrams priskiriamos logikos ir šaltakraujiškumo, užtikrintos analizės gabumų, agresijos ir nors lašą saugumo tiesiai iš savo esybės gelmių, aš įlįsčiau ir į vyriškus apatinius, jei tik šita magija veiktų ir tai padėtų tvirčiau stovėti ant kojų.

Bet štai čia aš basomis, su flaneliniais markškiniais, dirbtinio šilko chalatu, še tau visata, auka, tyra ir murzina tuo pačiu, užpildyta sveikiausio maisto, ištreniruotu kūnu, bet pavargusi, silpna ir bejėgė. 

Kaip tau tokia dovanėlė? 
Ar ketini mane praryti greitai, ar lėtai pasigardžiuodama?
 Ar prireiks aštraus padažo? 
O gal druskos, prie tokios nugludintos ir švelnios būtybės?

Veidrodis kolidoriuje staiga ima kvatotis, drebėti, aižėti ir skilti. Pažyra į krūvą stambių blizgių šukių, nukloja grindis, atrieda net iki mano basų baltų kojų, ir aidi, aidi varpeliais ir upelių čiurlenimu, žvirblių čirškėjimu ir varnėnų švilpimu. Užgožia už lango ūžiantį vėją ir pagaliau, pagaliau nutildo mano pačios mintis. 

booom. Jaunos kojos toli neša.

Ankstyvas metas. Saulė skverbiasi pro užuolaidų plyšius. Suskamba žadintuvas, angliškai dainuodamas apie labą rytą ir gražią dieną. Iš po antklodės išlenda ranka, bandydama sugraibyti ir išjungti muziką skleidžiantį aparatą. Po visko, kambaryje vėl įsivyrauja tyla. 

Ji dar pasivarto lovoje, iškišusi galvą iš patalų žiūri į ant lubų priklijuotas žvaigždes ir šypsosi. Galų gale išlipa iš lovos, susisupa nuogą kūną į chalatą, pataiso juodą paklodę, išpurena pagalves. Basomis per šaltas grindis eina atitraukti mėlynų užuolaidų. Ant langų - lietaus lašai, naktį lijo. Akimis nulydi kelis praeivius, kol galų gale kažką niūniuodama nueina link virtuvės. 

Užkaitė virdulį. Ištraukė iš spintelės puodelį ir kavinuką, į kurį paskubomis įbėrė tris šaukštelius kavos. Dar laukia dušas, jame šaltas vanduo, po jo žalias megztinis ir raudonos pėdkelnės. Sijoną susiras vėliau. Užsižiopso į veidrodį.

- Kava.!

Kvapas užpildantis namus meile, ir plaučius palaima. Kartais atrodo, užtenka prisėsti, pauostyti ir akys atsimerks pačios. Tai yra laikas sau. Lėtais gurkšniais pasimėgauti dievų gėrimu, sušildyti širdį ir rankas. O tada jau galima bėgti lėkti laukais ir pievomis, o gal miškais. Tačiau šįsyk tik betoniniu gatvių grindiniu, dulkinais šaligatviais, su žiebtuvėliais ir coffee to go puodukais šiukšlių dėžėse.

Ištraukia iš spintos ilgąjį juodą sijoną, įsispiria į batukus, rankinė ant peties. Šypsnys savo atspindžiui veidrodyje ir pro duris. 
Iki stotelės vos keli žingsniai, autobusas už kampo. Jame krūvos žmonių: 

 besišypsantys vaikai, vykstantys į mokyklą, 

studentai, garsiai besikvatojantys,

 nors atrodo neatmerkia akių, 

moterys, ilgesingai žvelgiančios į tolį, 

vyrai kvepiantys muskusu ir cigaretėmis, 

senutės, apsikabinusios savo krepšius, 

ir pasiruošusios sutrypti visus iš eilės, 

sustojus autobusui.

 Ir žinoma krūvos skėčių, tai tik padidina įtampą autobuse, bet visi nori būti pasiruošę - jei naktį lijo, dieną irgi lis.

Skaičiuodama medžius už lango, raudonus automobilius, gniauždama rankoje knygą, kurią nešiojasi rankinuke, nes maža ką, gal vieną ryte autobuse bus galima skaityti. Tas rytas dar neišaušo per trejus metus. Bet viltis durnių motina, o knyga rankinėj kaip plyta - puikus gynybinis įrankis.

-  Važiuoti tokioje grūstyje be tikslo. Savotiška meditacija. - mąstė ji. - Kiek čia žmonių kaip aš, su diena be plano, važiuojančių į niekur. Kas dar išlips stotelėj, nes pajuto gerą aurą ir intuiciją, šaukiančią - čia. Kas iš jų keliauja į miestą, ne dirbti, ne mokytis, ne į pasimatymą, o tiesiog paklaidžioti betono džiunglėse, tyrinėti praeivių ir naiviai jiems šypsotis. 

Pagauna keleivio žvilgsnį, mirkteli, šypteli. Moteriškai pasuka sruogą plaukų tarp pirštų, apsisuka ant kulno ir iššoka iš autobuso prieš pat užsitrenkiant durims. 

- Tikiuos bus graži diena tau. - šūkteli nuvažiuojančiam autobusui. O gal toms akims lange? Kas ten žino. 

Eina lėtai besižvalgydama, štai Humana, kur įsigijo švelnų šaliką, ir kikeno su drauge, juk ėjo kožos pirkti, kitoj pusėj nuostabi  dėvėtų drabužių krautuvėle, bet ji ten ima žvakides ir rėmelius nuotraukoms. Lėtai žingsniuoja šaligatviu, ir gaudo praeivių žvilgsnius. Dabar tik senutės su krepšiais, bet vienos išvydusios šypseną atsako tuo pačiu, kitos susiraukusios ima žvalgytis, ar nedega žalias šviesoforo signalas, ir galima sprukti į kitą gatvės pusę. 

Balandžių skvere burkuoja ir šoka paukščiai. Vaikai barsto sausainių ir bulvių traškučių trupinius. Vaiko ir lesina. Juokiasi ir kikena. Gražu žiūrėti. Bet ar neturėtų būti mokyklose? Mergina pati sau gūžteli pečiais ir toliau nuskrieja gatve. 

Kartais reikia šitaip pereiti pusę miesto, jaunos kojos toli neša, nosis, gaudo kvapus iš kioskelių su indiškais prieskoniais, česnakų kvapą iš kebabinės, ir smogo tvaiką nuo gatvės. Gal ne saldžiausias derinys, bet toks yra gyvenimas - aitrus ir netikėtas. 

Suskamba mobilusis, ekrane dega draugės vardas:

- Brangioji, gal susibėkim? Ar nedirbi? Bet jei pakėlei ragelį, matyt nedirbi. - kikena draugė.
- Už kokios valandos parke prie fontano galiu būti, noriu pasivaikščioti,- atsako žvelgdama į dangoraižius tolumoje. Aukšti stikliniai pastatai kontrastuoja su apskretusiais mediniais nameliais. Miesto centras gundo gebėjimu jungti priešingybes. 
- tai gal kavos pilies gatvėje ir tada į parką?
- laiko terminas nekinta, - atsako tyliai kikendama, vitrinos langą paversdama veidrodžiu pasitaiso plaukus.
- Gerai, bandysiu spėt.

Telefonas keliauja atgal į kišenę, dar liko pusę tiek įveikti. Bėgdama per turbūt ilgiausią miesto perėją, o gal tiesiog nepatogiausią, pameta batelį. 

- Visata sako - sustok, mergyt, - nusikvatoja pati sau. 

Pagriebia ranka batelį ir ant šaligatvio atsiduria pusiau basa. Apsiaudama  šypteli dar vienam praeiviui, bet šis nepakelia į ją akių. Greitais žingsniais pasuka link universalinės parduotuvės, slidžiais laiptais užbėga į tuaetą. Gal šviesos čia ir erzina, ir vargina akis, bet neturint veidrodėlio, nebėra kitos išeities. Savo prekinę išvaizdą įvertinti, pataisyti nepaklusnią plaukų sruogą, padažyti lūpas, purkštelėti kvepalų. Moteriški ritualai labai paprasti. Tuo pačiu labai svarbūs. Pakelia nuotaiką ir įžiebia ugnelę. 

Keliauja sau pusbalsiu niūniuodama, užuodžia vyšninį tabaką iš pypkės, priekyje rūko vyrukas su kamufliažinėmis kelnėmis. Rankomis  glosto žalius tilto turėklus, pro šalį prašvilpia dviratininkas, jo  ausinukuos groja Bon Jovi - It's my life, gal ir negarsiai girdisi, bet daina įstrigs galvoje iki vakaro. 

Vėliau sustos prie  poeto paminklo , pakiš rankas po iš fontano bėgančiu vandeniu, ilgai stebės moteriškę, lesinančią balandžius. Eilinį sykį iš veido raukšlių ir baltų plaukų bandys atspėti, jos amžių.  

Iki parko liko nedaug,  bokštas šviečia iš toli, girdėti ir varpai, Saulė spigina į akis visu smarkumu. Žmonės klega, šūkauja ir šnekučiuojasi, kas su burgeriais rankose, kas su kava, ore sklando mėsos, sūrių ir žinoma karčiojo dievų gėrimo kvapai. Čia daug mažiau mašinų, mažiau smogo, daugiau dviratininkų, ir visada yra vyrukas su armonika. Groja tas pačias melodijas, tad mergina niūniuoja ir linguoja. Bobulės su bijūnais ir puokštėmis iš savo darželių. Gėlės palaima akims, - galbūt grįždama sustos jų nusipirkti, jei dar pavilks kojas vakare. 

Aikštėje žmonių dar daugiau, atrodo visi atsibudę sulėkė pasimėgauti saulės spinduliais, nepaisant lietaus rizikos. Šunys vizgina uodegas, paaugliai šokinėja su riedlentėmis, suka saulutes dviračiais ir kvatoja. Vaikiška laisvė juoktis garsiai. 

- Ar jums nėra pamokų? - paklausia mojuodama.
- Mums langas. - kikena tie sukdami aplink ją ratus. 

Tolumoj mato ryškią draugės suknelę. Bet perėjusi gatvę dar paskambins įsitikinti, ar akys neapgauna. Žalias sviesoforas užsidega iškart, kitoj gatvės pusės tipena turistai, atrodo šneka vokiškai, mosuoja rankomis ir stebi viens kito fotografijas ekranėliuose. 

Draugė šypsosi plačiai, stovi iškėlusi aukštyn du puodukus.

- Gyvenam gerais laikais, - taria paimdama puoduką į rankas, - Mums sunku laukti prie šviesoforo, mus trikdo praeivio veidas, užtat kavos ir burgerių ant kiekvieno kampo. Ir aš labai noriu prisėsti.

- Tai kodėl ėjai per pusę miesto?

- Nežinau. Einu, nes galiu. Ko man neiti? Gražus tas mūsų Vilnius. Jaunos kojos toli neša. 


****

pradėta rašyti 2015. baigta 2020.

Vilnius - Panevėžys.

skiriu Dalei ir Viktorijai. 

Dykuma

Geltonas smėlis nešamas vėjo, svajoju apie pavėsį, apie lietų, apie užuovėją. Bet visur smėlis ir kaitra, keli nameliai horizonte. Žalumos jau seniai nebėra.

Žygiuoju su krepšiais; man įdavė didžiausius, kokius rado name, ir išvarė su nurodymu, jog kas jau kas, o "tu tai tikrai rasi maisto, ir visko, ko mums reikia". O paieškos nebuvo sėkmingos, grįžtu tuščiomis, nešu pora pakelių ryžių ir sorų, vieną nedidelį aliuminį puodą, ir kelis stiklainiukus koncervuotų šparaginių pupelių. Tai viskas, ką man pavyko rasti gretimame name. Tikrai ne turtingų žmonių palikimas, bet šias smulkmes kažkada nukišo į giliausią lentyną ir užmiršo. Dar radau ir mažą padažo keptuvę ir porą lengvų puodelių, ir kavos pupelių. Bet tokius lobius kišu į slėptuvę, apie kurią niekas iš gaujos nežino. 

Šiais laikais nieko nelikę, žmonės gyvena gaujomis, kurias sudaro tik tos pačios lyties atstovai (lyderis, įsilaužėlis, maisto gamintojas, gąsdintojas ir paprasti prisiplakėliai); vengia kitų gaujų, keliauja iš miestelio į miestą, iš miesto į kaimą, laužiasi į namus ir sodybas, į prekybos centrus, ieško maisto, namų apyvokos reikmių, higienos priemonių. Ir dar yra atsiskyrėliai. Šitiems aš pavydžiu. Visada vieni, gyvenantis dėl savęs ir kovojantys tik dėl savęs. Už nieką neatsako, ir jiems nereikia saugoti ar išmaitinti dar keliolikos galvų ir pilvų.  Apskritai šiuo laikotarpiu vyrams lengviau. Jiems nereikia ieškoti vaistų nuo skausmo ar higienos priemonių. Kitavertus ir alkoholio taip lengvai nerasi.

***

štai aš jau prie durų. Šis gražus miestelis buvo nusiaubtas dar iki mūsų. Bet namas, kuriame apsistojome stovėjo nepaliestas. Jis laukė manęs. Geriausia apsaugos sistema užtikrina - jei įsilaužei , tai susitvarkysi taip, kad apsaugotum ir aplinkinius. Taip, kažkas bandė papulti mums verdant sriubą iš nieko, bet nesėkmingai. Geresnių už mane nėra.

Namai aplink apleisti, tiek aš, tiek kitos išnaršėm skersai išilgai, rūsius ir palėpes. Nieko vertingo neliko. Prekybos centras ne tik, kad tuščias, - jis jau griūna ir byra akyse. Ten eiti pavojinga, bet vadė jau nebemąsto adekvačiai, taip nutinka, kai įsimyli namą ir vietą, nors žinai, kad nebegalėsi čia pasilikti. 

Grįžusi eilinį sykį aiškinu situaciją:
- mums nebeliko maisto. To, ką radau neužteks net kelionei. Turime krautis daiktus, atsirinkti, kas pravers, ką būtų galima išmainyti. Namą padegti ir iškeliauti. Už šimto kilometrų į rytus yra gyvenvietė, kol kas dar nebuvus užimta, girdėjau kaip du atskalūnai šnekėjo, ten yra maisto. Ten net ginklų yra. Ar suvokiat, jog kai visur baigsis maistas, kai neliks daug saugių namų, mums teks kovoti. Ir mes nesam tam pasiruošusios.
- tai puiku padėk tašes ir keliauk. Dabar pat jei tokia gudri. Aš žinau, kad dar yra maisto, dar yra popierinių rankšluosčių, tu tiesiog nenori mums to parodyti, nori, kad mes išvyktume, o paskui tu grįžtum ir ramiai gyventum.- išrėkia man lyderė. Kokia dar lyderė, jei šitaip šneka.

Žinau, jog negaliu dabar dingti, be atsargų iš slėptuvės, be gobtuvo nuo vėjo - aplink dykuma, lengvos smėlio audros, vėjai, nešantys aštrias smėlio smiltis tiesiai veidan. Naktys šaltos ir žvarbios. Kelionė nepasiruošus yra per sunki net pačiam stipriausiam. Aš  tylIu nuleidusi galvą.

- uždarykit ją su senute, pabus, išsigąs, ir atskleis mums viską.

Mane sugriebia ir nutempia į kambarėlį pas tetulę. Mes visos jos bijom, tam ji ir yra - gąsdinti savus ir priešus. Bekė sena, raukšlėtu veidu ir žilais plaukais, smulki. Galėtų būti miela senučiukė gurkšnojanti balkonėly arbatą. Bet ji apsėsta, arba mutavusi, o gal ateivė - išvysi ją bėgiojančią lubomis ar sienomis keturiomis, sukančią galvą aplink kaklą lyg kokią pelėdą ir šūkaujančią keistus žodžius. Nesu specialistė, bet ir lyg ir mantras dainuoja, tačiau balsas jos nėra malonus. Turiu laukti, kol visos užmigs, kol užmigs Bekė. Nėra moterys čia labai gudrios, uždarinėti Žmogų, atsakingą už įsilaužimus, ne kiekvienas taip sumąstytų. Išeidama paliksiu Bekę atrakintą, kažin, ar atliks senutė kokias keršto apeigas. 

Visoms sumigus išdraskau durų spyną ir einu į tualetą (tai vienintelė patalpa, kur šviesa naktį niekam nesukels įtarimo). Kambarėlis erdvus, šviesus, senomis medinėmis lentelėmis dekoruotas. Išlaužiu grindų lentą, išsitraukiu kuprinę ir krepšį; kraunu bandeles, su cinamonu ir aguonomis, ryžius, marinuotas pupeles ir agurkėlius, degtukus, žiebtuvėlius ir cukrų, vandenį, įsidedu kavos ir šiandien rastus puodukus su keptuve, dar surandu žuvų koncervų ir rankšluosčių. Atsarginių drabužių, dar vienus batus ir būtinai peilį. Nebuvau pasiruošusi sprukti, negaliu daug pasiimti su savimi. Apsimuturiuoju veidą šilkine skarele. Greitai išsiropščiu per langą, ir pasileidžiu visu greičiu dykumos link. Smėlio audra apsunkins man kelią, bet taip pat paslėps mano pėdsakus. Užteks valandos, kad jos daugiau niekada manęs neberastų.

***

Ėjau ilgai. Pamažu švinta, kai aplink nėra medžių ir pastatų, saulė daug greičiau pasirodo. Šviesoje pastebiu uolas, kuriose galėčiau pasislėpti nuo smarkėjančios smėlio audros, bet tuo pačiu pastebiu ir kitą keliautoją. Mūsų abiejų tikslas saugiai išlaukti kito vakaro. Tad tikiuosi, kad nebūsiu užpulta.

Įsirangius ir įsikūrus langą, iš vieno  laba diena atpažįstu balsą ir žmogų. Rimantas. Juokas pro ašaras, bet post apokaliptiniam pasauly sutikti artimą yra stebuklas. Ir dar didesnis sielvartas žinoti, kad teks vėl išsiskirti. Negali keliauti kartu. Nesaugu.
- kur link tu, - klausia jis uosdamas kavą, - negėriau jau kelis mėnesius, ir nerūkiau.
- į vakarus. šimtą gal du šimtus kilometrų. arčiau jūros žmonės jau gyvena normalų gyvenimą. dirba darbus, mokosi ir apsipirkinėja. 
- būk atsargi, pakeliui pro Rasas keli kaimai labai agresyvių vyrų. Jie jau pasidavė. tik puldinėja.

***

Mes mainomės daiktais: aš neturiu apsiausto, jis turi du. Su vyrišku apsiaustu niekam nekelsiu įtarimo, ir smėlio audros aštriomis smiltelėmis taip nedroš veido. Aš turiu kavos ir ugnies. Tiek nusigyvenom, kad karčios pupelės tapo lygiavertės neperpučiamam rūbui. Dalį žuvies koncervų mainau į džiovintą mėsą. Aguonines bandeles į koncervuotus pomidorus. Ryžius į miežius ir avižas. Kuo gausesnis maisto racionas, tuo rečiau gali valgyti ir tuo ilgiau jo užteks. 

- ar pasiilgai normalaus gyvenimo?

- ar nepavargai gręžiotis per petį?

Brolis gurkšteli kavos. Aš užsimerkiu.

atsimerkiu. Guliu savo lovoje, minkštuose levandom kvepiančiuose pataluose, ūžia šildytuvas. Saulė visai neseniai pakilo. Girdėti čiulbantys paukščiai. 

iš penktadienio (20.03.20) į šeštadienį 20.03.21

atsargiai. jis jau čia.

 * Visa istorija ir jos personažai yra išgalvoti, 

galimi vardų ar įvykių sutapimai visiškai atsitiktiniai

 ir neturintys nieko bendro su realiais žmonėmis ar įvykiais *

rytas. pramerkiu akis ir muistausi tarp patalų. per mane šokinėja mažius ir katė. abu skleisdami savus garsus. pažvelgusi pro langą matau sniegą, snaigių tango, ir vėjo blaškomus medžius. atrodo blynais ir grietine žiema mes neišvijome, o kaip tik prisišaukėme ją į svečius. 

įsijungiu mobilų peržvelgti žinutes, patikrinti, ar nėra laiškų iš siuntų tarnybų. staiga iššoka pranešimas.

dėmesio. diagnozuotas pirmas atvejis. 

- ohoo, - atsidustu, - jis jau čia. atvyko. na tai labas rytas. 

katė kviečia mane į virtuve, ji alkana. kaip tyčia suskamba mobilusis. 

- na tai šiauliuose susirgo, - sako man draugė kitam laido gale, - jau baigiu įrengti bunkerį. kraunu paskutines aštriųjų pupelių skardines į lentynas. šiandien po darbų liko tik užsipirkti alkoholio, o kokie tavo planai šiandienai?
- turiu pasiimti siuntinius iš paštomato. svajoju apie dieviškąjį italijos tiramisu, ir dar apsipirkti, vaisių reikia. 
- bet tai gal tu geriau sėdėk namie, - sunerimusi sako draugė. 
- bet valgyti mums tai reikia. ir siuntinių reikia, kitaip išsiųs atgal. 

----

susiruošiu neskubėdama, apsirengiam šiltai ir keliaujam. 
lauke įprastas žmonių kiekis - šunų vedžiotojai parke, vyras kuisiantis konteinerį, ir eilinį sykį burbantis, kokia netvara, kiek dar čia jam reikės tvarkytis. 
pora pensininkų nešasi pudeliuką ant rankų, baltą, ir blizgančiomis akytėmis. mažius nužiūri ir krykštauja, o vyriškis juokdamasis sako:
- mieloji, tu pažiūrėk, koks mielas vaikas, ak kaip gera jam mažam, viskas gyvenime teikia džiaugsmo. 

įžengiame į didžiulį prekybos ir pramogų centrą. vėl gi įprastas žmonių kiekis, visi ramiai gyvena savo gyvenimus toliau, ruošiuosi rašyt draugei, jog viskas gražu ir jauku, ir jokios panikos nėra. 
tačiau patenkame į maisto prekių parduotuvę, ir aš akimirkai stabteliu.
 pora moteriškių su medicininėmis kaukėmis, ir nailoninėmis pirštinėmis, vežasi pilną vežimą popierinių rankšluosčių, prie kasos vyriškis jau krauna į maišus koncervus, degtinę ir makaronus. keliais metrais toliau vyriškis su dujokauke skaito, kas parašyta, ant ryžių pakuotės.
- na čia, jau saugumo viršūnė, - tyliai nusikvatoju sau po nosim.
atgal išgirstu duslų juoką ir sulaukiu atsako:
- bijau mirti, dar pagyvent noriu.

greitžingsniu keliaujam toliau, vaizdai nesikeičia:
pilni vežimėliai ryžių, makaronų, duonos, šprotų koncervų, paštetų, užtepėlių, įvairaus alkoholio, duonos, dešrelių, tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, buitinės chemijos.

pro mane prabėga drabužių parduotuvės konsultantės prarėkdamos viena kitą "pieno neimk suges" "reikia daugiau popierinių rankšluosčių" "ir padažo prie dešrelių, kai viską uždarys, kaip būsim be padažo?"

sustojom ties sausainiais ir renkuosi kokosinius, nemačiau jų gerus metus laiko, puikiai sueis prie arbatos. šitaip stoviniuodama stabdau eismą visiems panikuojantiems, ir viena moteriškė neiškentusi ima mane mokyti:
- mes čia turim kruopas pirkti pilna kaina mėnesiui, nes akcijos nėra, o šita dar sugalvojo dvejoti, ar reik jai vienos dėžutės sausainių, ar dviejų?

toliau, nebuvo kažko stebuklingo ar įdomaus, susirinkau, ko man reikia - sausainių, sluoksniuotos tešlos ir muilo, ir pėdinam lauk. 
praeinam pro liftą - kabo sanitaizeris, šypteliu. sena svajonė, jog galimybė dezinfekuoti rankas būtų prieinama kasdien ir kiekviename žingsnyje. o kad tai išsipildytų tereikėjo epidemijos. 

dar pagalvoju, ar nueiti pasiimti kavos išsinešimui, būtų šilčiau rankoms lauke, pro stiklines duris matau kylantį vėją, gal ir snigti ims. galu gale šitame šurmulyje tik ir norisi sustoti ir pasirodyti, jog gali leisti sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka, užuot lėkus, bėgus, griuvus ir skubėjus..

išeinant por duris pastebiu techninį darbuotoją kabinantį dar vieną dezinfekanto dozatorių, šyptelim ir linktelim viens kitam. ta ramybė veide atpalaiduoja mintis. 

nuo kito paštomato pasitraukęs vyras staiga išbala ir pasisveikina:
- sveiki, palikau spiritą mašinoj, kaip manot labai blogai, jei ne čia iškart, o tik grįžęs į mašiną išsitrinsiu juo?
- viskas bus gerai, būkit ramus, - atsakau.
- jūs medikė?
- taip , - šypteliu.
- ačiū, dievui, - dar šūkteli jis nueidamas.

ties parku mus pasiveja gauja mokyklinukų, paauglių, ir mokytojų pavargusiais veidas. vėl papuolėm per pietų pertrauką. vaikai irgi besišypsantys, spinduliuojantys gyvenimo džiaugsmą, kas su gertuve rankoje, kas su cigarete dantyse. 
dvi stilingos mergaitės sustoja prie mūsų, viena taisosi suknelę, kita bando šnekinti mažių.

- o tu nebijai viruso, - staiga sako siena ir rodo kažkokį paveiksliuką telefone.
- a tu durns, - atšauna kita, dantyse sutraiškydama ledinuką, - ko mums bijoti, ne mes mirsim. 

ir toliau jau nueina besikvatodamos iš berniukų. o mes įžengiam į parką, pamažu išlenda daugiau mamų su vežimėliais, atsargiai vis žvalgosi per petį. 

ar taip ir gyvensim dabar? vis gręžiosimės, eisim įtempę ausis, o išgirdę kosulį ar kažką čiaudant pasileisim bėgti į priešingą pusę? gyvensim su šita panika ir baime? 

pralekia dar vienas vyrukas su kauke, ir popieriniais rankšluosčiais vienoje rankoje, o kitoj telefone rėkiančia žmona "tu greičiau grįžt, ilgai lauke būsi pasigausi virusą ir aš tavęs nebeįsileisiu"

---

gera grįžtii į šiltus namus, užsikaisti kavos, čia ramu, nėra persigandusių šūksnių, nėra skubėjimo, galim atsipalaiduoti ir išsikepti sausainių. 
nusičiaudau krauju.
- vėl spaudimas, - atsidustu, - reikėjo anksčiau pasiimti tos kavos.