2022 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

kaip skamba tyla

 Rūkas gula ant medžių ir samanų. Žuvėdros skrodžia dangų ausyse spengiančiu klyksmu. Užsimerkusi įsivaizduoju ir jaučiu vėjo gūsius virš jų sparnų, saulės spindulio paglostymą, ir nuostabą, kaip tas spindulėlis prasiskverbė pro tirštus tamsius debesis. Oras pilnas drėgmės. Rasa pavirtusi šalna ant supuvusių lapų ir vos gyvų paskutinių žolės stiebų. Lauke karaliauja balta pilkuma. Pieno tirštumo rūkas, pirmieji šerkšno požymiai ant žemės, nykstanti žolė ir pilka kieta žemė. Purvo balos, šlapias cementas ir nuogi medžiai. 

Sėdžiu vidury parko. Norisi ištirpti, išsilydyti. Matau save, virstančia maža lietaus balute, lėtai garuojančią ir besigeriančią į žemę. Tamsi žemė pamažu šviesėja, ir vandens nelieka nė pėdsako. Matau save pienės pūkeliu skriejančią virš gatvių ir nusileidžiančią į rožės krūmą. Esu sulesta zylės ir mano kelionė už kelių valandų vėl užsibaigs žemės grumste. 

Sėdžiu vidury parko, kūnu jausdama drėgmę ir vėsą, lėtai įkvėpdama lietaus kvapus. Užmerktomis akimis po krentančiais lapais, grimzdama į čežėjimą, traškėjimą, trupėjimą. Ar tai įprasti garsai? Ar jie garsūs, ar tylūs? Ar ausyse cypia, spengia? Ar erzina, ar malonu ausiai? Ar medis turės likti nuogas, kad lapai mane paslėptų? Kiek reiks lapų, jog užsikasusi jų krūvoje galėčiau užmigti žiemos miegu? Kaip greit pūvėsių kvapas pasidarys bjaurus? Margas, ryškus peizažas po kojomis per kelias dienas pavirs pilka komposto krūva. Viskas taip laikina. 

Sėdžiu vidury parko ir jaučiu, kaip šaknys raizgosi aplink. Į kūną sminga dygliai, kapsi kraujo lašai. plaukuose vorai mezga tinklus. Juose užkimba bitės ir vienas drugys. Pirštais bandau pasiekti šermukšnio uogą nuraminti gurgiančiam pilvui. Erškėtis apsiraizgė tvirtai.  Auga ir stiebiasi link debesų. Toks stiprus medis iškelia mano kūną aukštyn. žiūriu į žemę, į smulkius medelius, miniatiūrinius parko suoliukus, žmones. Ar tikrai ten žmonės, o ne vabaliukai? Skauda kiekvieną kūno lopinėlį, medis stipriai smaugia. Norėtųsi ranka paliesti minkštą tamsų debesį. Žuvėdra nutupia ant mano galvos. Ir rėkia. Niekada nebus tylu. 


2022 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

gyvybės langelis ir moterys.

beširdės, nedėkingos, gegutės, gėda, o ne moteris....

koks nehumaniškas ir neatsakingas sprendimas.

nors tokių komentarų tenka išvysti vis mažiau ir mažiau, kaskart pasirodžius straipsniui apie gyvybės langelį, vistiek nudiegia širdį. labai džiaugiuosi, kad didelė dalis visgi siunčia palaikymo žodžius, tiek vaikiukui, tiek mamai, priėmusiai be proto sunkų sprendimą, tačiau ta nedidelė dalis pamazgų visgi neišvengiamai prasimuša į aukštumas.. 

Pirmasis gyvybės langelis buvo atidarytas 2009m Lapkritį. ir jei neklystu nuo to karto nebuvo rasta jokio negyvo kūdikio šiukšlių konteineryje, vidury parko sušalusio, nes nieks jo iki ryto nerado, ar nuskandinto šuliny. (prisegu ir citatą iš vieno pirmųjų straipsnių apie langelio atidarymą: Nuo Nepriklausomybės atkūrimo per metus atliekų konteineriuose vidutiniškai randama po šešis nužudytus kūdikius. Straipsnis iš Bernardinų) 

Gyvenam šalyje, kur smerkiami abortai, tuo pačiu smerkiamos socialinių įgūdžių stokojančios moterys, kam tuos vaikus gimdo. Nuolat verda aršios diskusijos, kas per moteris gimdo ir nesirūpina savo vaikais. Nuolat verda aršios diskusijos, kodėl moteris nenorinti gimdyti ir auginti vaikų pastojo? juk žinojo, kad pastos, žinojo, jog neturės vaikui auginti pinigų, namų, darbo praradimo riziką, kad vyras galimai paliks, kam pastojo? kaip tai neveikia apsisaugojimo priemonės, kas čia per pasakos? Niekas nesmerks vyro, kodėl jis išėjo. gyvenam visuomenėje, kur lytinio švietimo bijo kaip velnias kryžiaus. Jei edukuosi žmonės mylėsis daugiau nei reikia. absurdai. Jei needukuosi žmonės mylėsis ir nesupras, kad sukūrė kūdikį. Žinių mažai, supratimo mažai, tik milžiniškas noras drabstytis purvais.

Kokia pasiutpolkė vyksta moters kūne ir smegenyse nėštumo metu? Hormonų audros, smegenų restartas į vieną tašką - kūdikį. Pasakos, kaip laikant rankose vaiką staiga nubunda visi motinystės instinktai (nenubunda, jie yra išmokstami) kai vaiko veidukas priverčia užmiršti visus nėštumo vargus, atsiradusias ligas, sąrėmių skausmus, komplikacijas po gimdymo (tai sukelia staigus oksitocino ir endorfinų šuolis, kurio šiuolaikinės moterys praktiškai nebegauna, nes tam reikalingi ramūs paskutiniai nėštumo mėnesiai, mielos gimdžiusios moterys, prisipažinkit, negi paskutinius porą mėn gulėjote lovoje ir mezgėte kojinaitės? greičiausiai šveitėte visus namų kampus, pirkote paskutinius dalykėlius vaiko kraiteliui ir stengėtis susižymėti visas "iki gimdymo reikia" varneles) Net norėjusi kūdikio moteris gali susidurti su dideliu šoku, jog nėra euforijos, nėra palengvėjimo, ir tavo kūnas vis dar yra kitoks. 

Norisi apipilti šaltu vandeniu tuos, kurie galvoja, jog moterys lengva ranka mėto kūdikius į vieną ar kitą šoną, ir kad gyvybės langelis joms tėra privilegija nusipurtyti nuodėmės vaisiumi. Bet moterys negauna pakankamai pagalbos tiek pogimdiniu laikotarpiu, tiek edukacijos, kas gali nutikti su emocine būsena, kiek daug iš tiesų reikia paramos iš šalies. Pridėkit dar pogimdyvinę depresiją, kuri gali ištikti bet kurią - vienintelė indikacija jai - būti gimdžiusia moterimi,ir be pagalbos su ja nesusidorosi, nebent šiaip esi be proto stipri ir žinai, kaip dirbti su savimi. Dauguma nežino arba mokosi, ir kelias į gebėjimą tvarkytis su savo emocijomis ir traumomis yra ilgas ir vingiuotas. Ar žinojot, jog pagrindinis taškas įvardinti trauminiam gimdymui remiasi klausimu "ar tau buvo sunku gimdyti ir ar norėtum išgyventi tą patį gimdymą antrą syk?" (taip taip yra ir daugiau kriterijų - kontraindikacijos, potrauminio streso simptomai, bet net mediciniškai sklandus gimdymas gali būti trauminiu, jei moteris jį atsimena ryškiai ir nenori kartoti, nes skaudėjo, pavargo, gydytoja kažką pikčiau leptelėjo etc. ir kažkada su ta trauma reiks susėsti ir dirbti su emocijomų ir minčių valdymų ir suvokimu, kas kaip ir kodėl)

Grįžkim prie humaniškumo nebuvimo, atsakomybės... nehumaniška palikti kūdikį saugioje, šildomoje erdvėje, kur greičiau nei po minutės suskambus varpeliui iš gimdymo namų atbėgs slaugė ar gydytoja ir pasirūpins mažyliu? na juk tikrai konteineris geriau, ane? Tai sunkus sprendimas, bet kartais namai nėra saugi erdvė, namuose nėra maisto, šildymo, yra psichologinių ar finansinių problemų, apskritai nėra noro mokytis įgūdžių ar suvokimo, kaip aš tą kūdikį užauginsiu, ir priimti sprendimą atiduoti į geresnes rankas yra protinga, atsakinga ir svarbu. Gyvybės langelyje atsidūrusio Kūdikio būklė įvertinama, atsižvelgiama į tai ar jis buvo gimdytas namie, ar ligoninėje, patikrinama ar palikti kokie dokumentai, asmeniniai daikteliai. Vaikutis keliauja į globą, jei nėra kokių sveikatos problemų, jei yra lieka gydymo įstaigoje, gauna gydymą. (šiuo metu tokius sergančius mažius lanko ir myluoja Niekieno vaikai savanoriai. ne tik kūdikius, ir vyresnius mažylius iš globos namų neturinčius, kas juos lankytų. Vaiko gijimui be proto svarbu jaustis apgaubtu meile, rūpesčiu, švelnumu, paglostymais, apkabinimais)

 Mama turi kelis mėnesius persigalvoti, ir atvykti jo pasiimti. Jei reikės, jai bus suteikta ne tik psichologinė pagalba, bet ir nukreipta į moterų krizių centrą, pagalba su apgyvendinimu, daiktais vaikui, finansais. Jei moteris nepersigalvoja - vaiko laukia nauji tėvai. Kūdikio įvaikinimas Lietuvoje vyksta pagreitintu procesu. dažniausiai jau yra laukiantys, pateikę dokumentus, praėję psihologinius patikrinimus, finansinio stabilumo įrodymus, motyvacinius pokalbius ir tiesiog laukia. vyresnio vaiko įvaikinimo procesas yra ženkliai sunkesnis. bet tuo pačiu suteikti kūdikiui saugius namus reikia kuo greičiau, tad bent jau čia esam padarę pažangą. 

Per 13 gyvybės langelio veikimo metų išgelbėti 86 vaikai. Tai nėra likimo valiai palikti kūdikiai. Tai išgelbėtos gyvybės. tai 86 sunkūs sprendimai su krūva permąstymų kiekvienai moteriai. Dalis jų savo vaikučius atsiėmė, sulaukė pagalbos jautriu ir emociškai sekinančiu laikotarpiu. Joms tai buvo lyg pagalbos skambutis, kurio surinkti kitaip negalėjo. Nes Lietuvoj mažai dėmesio skiriama pogimdyvinei depresijai, jos edukacijai, jos gydymui. Daug moterų vargsta net nežinodamas, kas joms yra. Apskritai mažai dėmesio emocinei sveikatai. 

šiandien taip pat ir savižudybių prevencijos diena. ir aš nekalbėsiu kiek žinau istorijų, kiek moterų paliko savo kūdikius, ir išėjo. Kiek nuvežė mažiuosius į mokyklas, darželius ir daugiau niekada nebegrįžo namo. Tad nepamirškit paklausti savo besilaukiančios draugės, giminaitės, kolegės, etc - kaip tu iš tiesų jautiesi, ar domėjaisi būsimais emociniais kalneliais, ar turėsi su kuo pasikalbėti, kai bus per sunku, ar žinai, kur galėtum kreiptis pagalbos, jei tau jos prireiks? ir šiaip negailėkim komplimentų ir palaikymo žodžių viena kitai, nes kas daugiau jei ne mes (moterys) išgelbės pasaulį?

ir baikim pagaliau drabstytis purvais komentaruose.

----

tėvų linija, konsultacijos tėvystės, motinystės, vaikų klausimais, emocinė pagalba, ir tiesiog išklausymas.
 17-21 val  8 800 900 12

pagalba moterims linija, jaučiant nerimą, stresą, neturint su kuo pasikalbėti, stokojant žmogiškojo kontakto, 
visą parą 8 800 66366

Jaunimo linija - savižudybės mintys, poreikis pasikalbėti, 
visą parą 8 8000 28 888

2022 m. vasario 27 d., sekmadienis

songs



So I was listening to your songs all day

It made my heart ache

But somehow in a peacefull way

And gather all my strenght

Cause days are dark

There's war outside

It's far, it's near, it's everywhere

So I just want to listen to some songs

Of stories, piece of mind and wicked

And memories, and flashbacks

Of the peace we used to have

White wine with water melon

Even with the sadness in our minds

And inner chaos puzzle piece

Life still was pretty nice













2022 m. vasario 18 d., penktadienis

varnas


 

Iš varno skrydžio aš tave matau

Kartoju tyliai: "o šešėli mažas

Tai ištirpsti, tai augi, kol sukioju lempą"

Ir mano perspektyvos ratas

Užsisuka tarp rašymų ir tarp tapau

Rausvais dažais drobulę baltą



O kas čia bus, o kas čia bus?

Rytiniai paukščiai čiulba,

Tarp juodraščių užsikasė poetas.

Šešėlių ir šviesos štai piruetas

Jau kviečia į paveikslą mus,

Pavargus drobė studijoje tyliai murma.



Štai katinas tarsi juoda naktis,

Akim medžioja mano varną.

Apsigaubiu pečius šilko skara

Laiškuos pasaulį šviesų megzdama.

Man rankose garuos melsva ugnis,

Štai katins jau žiaumoja varną. 

2022 m. vasario 16 d., trečiadienis

Pavasaris.









 Tyliai po ledu čiurlena upelis, besigrumdamas su ledo lytymis, didesniais akmenimis ir keliomis į vandenį įkritusiomis šakomis. Jei pasiseks parsinešiu miškinių kačiukų puokštę. Vėjas ūžia, ausyse spengia, plaukai pinasi tarp blakstienų ir sudžiūvusių mano ūgio smilgų. Jos švelniai šūruoja pečius. Kažkur tolumoje augančiam beržely čiulba paukštis. Džiugi jo daina, matyt jau kviečiasi pavasarinę porą.

Bet aš brendu palei upę, upelį, gyvybės, o gal jaunystės šaltinį, su knygomis rankose ir akmenimis kišenėj. Turėčiau didesnę taurę, pasisemčiau to skaidraus šalto vandens. Prieskonių pilnu krepšiu ant peties, linas nesulaiko kvapų, ir keisti aromatai sklando ore, persipynę drėgme ir pūvėsiu. Neįprastas derinys. Nors turėtų būt visiškai normalus gamtai - intensyvūs žolynų kvapai, ir švelnūs mirštančios gamtos atodūsiai.. o gal jau atgimstančios gamtos atodūsiai? Pūvančių lapų magija - vienu metu tu ir miršti ir maitini. 

Plaukai ima erzinti, sustoju šalia brūzgynų, pasidedu lininį krepšį, ant jo knygas, susipinu kasas. Ne taip ir ne vietoje padėjusi pėdą paslydusi griūnu ant glitaus.. Kažko slidaus ir krutančio. Baisu atsimerkti. Pajutusi dantukus petyje susivokiu įkritusi į gyvačių patalus. Guodžiu save, jog tai tik žalčiai, tik vienas, traukdama galvą iš savo peties. Po kojom besipina visgi nepavojingi, bet nuo to ne mažiau šiurpūs, orgijų suktiniai. Tikrai papuoliau į stebuklingas vestuves. Skirtingų dydžių žalčių kamuolių pilnas brūzgynas. Tik šie nesikuklina šliaužti mano kojomis, o aš vis mandagiai bandau juos nusipurtyti ir bėgti.

Kratau maišą su žolynais, kuriuos teks paaukoti gamtai, mat neštis gličių padarų namo aš nenoriu. Jie pinasi po kojomis, gaudo rankas, kabinasi į plaukus mažomis burnytėmis. Atrodo krenta iš dangaus, nors medžių aplink mane nebuvo. Tačiau pakėlusi akis aukštyn matau pilnas šakas žalčių. Geltonais pilvais ir visiškai juodų, besirangančių aplink kamienus ar skriejančių žemyn tiesiai man ant galvos. Nebegirdžiu nei upelio, nei paukščio. Pasigriebusi knygas užsidengiu pakaušį, kad nevirsčiau dar viena Medūzos šukuosenos savininke. Ausyse spengia. Sukąstą petį gelia. Kelias akyse nyksta. Pėdos klimsta purve. Skaidraus upelio ir ledo lyčių kovos kaip nematyt taip nematyt. O buvo visai šalia.

 Besibraudama per brūzgynus subraižytom rankom ir kojom suprantu, jog basa bėgu per apledėjusius akmenis, rankose gniauždama Šekspyro "Sonetus" nors iš namų išėjau su dienoraščiu ir žolininkystės knygomis. Ir su batais. Kur mano batai? Lyg pro miglą matau tolumoje beržą, girdžiu švelnų skambesį. 

- Paukšteli, išvesk mane namo

Vis dar traukdama nedidelius žalčius iš plaukų lekiu link beržo. Vėjui plaikstant plaukus ir suknelę jaučiuos lyg skrisčiau. Skausmas darosi nepakeliamas. Medis virsta šešėliu. Šešėlis aukštas ir įmantria šukuosena, jis moja man rankoje laikydamas armonikėlę, o gal skudučius? Švelnus melodijos skambesys atrodo nuramino žalčių meilės puotą. Kelis žingsnius pagaliau žengiau be nepageidaujamų palydovų. Ir nors liejasi akyse dėl tirpstančio peties prieš pat suklupdama dar spėjau išvysti pirmąjį žalčialunkio žiedą bei samanom apžėlusią muzikanto barzdą.

2022 m. vasario 8 d., antradienis

mėnulis.

woman in the moon by Bruce Lennon



Sutemos ir girgždančios samanos,

Raudonais dažais suteptos drapanos.

Pelėdos naguos mažytė pelė,

Blizgantis takas mėnulio žolės.


Laiškuos paminėtas žemėlapis,

Sugniaužtam kumšty, sulietas kava.

Blizgesiu bėgt link piliakalnio,

Kol dega mėnulio lempa balta.


Prakeiksmas teigė ateis pabaiga,

Kai su žvakėm įžengs raudona dama.

Ir tau įdavė deglą, gyvatėm išpuoštą,

Ir įdavė lapą, laišką ir šluotą.


Ir tu uždegei laužą, 

Ir užsnūdai greta,

Kol mėnulis išlindo,

Legenda pradėta.


Nepratusiai keltis vidurnaktį tamsų

Ėjai per mišką, kliuvai už šaknų

Atrasti drevę senovės monų

Atgauti laisvę už auką krauju.


Sudeginti sruogą raudonų plaukų,

Deglą palikti ir bėgt su vėju. 

Dangus išssisklaidė, mėnulis užgeso.

Ryto žara pasirodė ant tako.


Ir nieks nepažino geltonų akių,

Sruogos ant veido ryškių pelenų,

Kvepi tik kava ir ryto rūku.

Pirštai juodi, bet sieloj šviesu.

2022 m. sausio 11 d., antradienis

išbūti naktį.

photo  MiroJohannes work



Tarp žvakių ir dylančio mėnulio šviesos,

Raudonos arbatos puodelis garuos,

Galva, ant ąžuolinio stalo miega,

Katinas su letena tapšnoja sniegą

Aukure, druska, šalna ir smėlis.

Kanopom bilda stogais bėris.

Sparnus kažkas nupjovė,

O šokt nuo stogo pegasas bijojo.

Oras dvelkia romu

Ir bandelėm su cinamonu

Fėjų dulkių likučiai cukraus indely,

Nykštukas kikena, užrakina namelį.

Iki ryto lai miega, gaidžiai negiedos.

Pegasas nebent nuo stogo nušoks.

Rytas ateis, su gaidžiais, be gaidžių.

Katinas uždainuos be natų.

Rytinę kavą virdulys užplikys,

Ir akys šviesiau jau pasaulį matys.

2022 m. sausio 3 d., pirmadienis

nerandu uosto

*Adam Bird photography


Šlifuota, bet nenugludinta

Kaip veidrodžio šukė

Pjauna ir skaldo velniai padūkę

Po kojom marmurą šaltą

Galandant ašmenis

Bossa nova grojant

Pakėlus akmenis

Vos kvėpuojant


Šaltu alsavimu nugarą glosto

Šešėliai ir demonai sielos gelmių

Bet aš nerandu uosto

Samanos nusidažo krauju

Ugnimi ir vandeniu basom kojom pereiti

Portalus atverti

Tarp kerpių ir akmenų

Ir girdėt tylios aimanos

Kišenėse prieskoniai, cinamonas


Paklaust, ar sunku,

Bet aš bėgu, skubu,

Tuo apskrudusiu tiltu

Apsuptyje liepsnų

Žvanga peiliai ir byra

Sniego tango ant mano plaukų

Oras kvepia mira

O gal Tas ant pečių


Raudona skraiste satino

Dūmai kyla iš kamino

Sako, nėr Jiems išganymo

Neverti nė ūso katino

Kam tas veiksmas?

Jei širdyje aidi riksmas

Paslapties įmegztos į plaukus

Neatskleisiu net tyliai išlaukus

Sutemų saugaus rūko

Ir paskutinio šūvio pabūklo.