beširdės, nedėkingos, gegutės, gėda, o ne moteris....
koks nehumaniškas ir neatsakingas sprendimas.
nors tokių komentarų tenka išvysti vis mažiau ir mažiau, kaskart pasirodžius straipsniui apie gyvybės langelį, vistiek nudiegia širdį. labai džiaugiuosi, kad didelė dalis visgi siunčia palaikymo žodžius, tiek vaikiukui, tiek mamai, priėmusiai be proto sunkų sprendimą, tačiau ta nedidelė dalis pamazgų visgi neišvengiamai prasimuša į aukštumas..
Pirmasis gyvybės langelis buvo atidarytas 2009m Lapkritį. ir jei neklystu nuo to karto nebuvo rasta jokio negyvo kūdikio šiukšlių konteineryje, vidury parko sušalusio, nes nieks jo iki ryto nerado, ar nuskandinto šuliny. (prisegu ir citatą iš vieno pirmųjų straipsnių apie langelio atidarymą: Nuo Nepriklausomybės atkūrimo per metus atliekų konteineriuose vidutiniškai randama po šešis nužudytus kūdikius. Straipsnis iš Bernardinų)
Gyvenam šalyje, kur smerkiami abortai, tuo pačiu smerkiamos socialinių įgūdžių stokojančios moterys, kam tuos vaikus gimdo. Nuolat verda aršios diskusijos, kas per moteris gimdo ir nesirūpina savo vaikais. Nuolat verda aršios diskusijos, kodėl moteris nenorinti gimdyti ir auginti vaikų pastojo? juk žinojo, kad pastos, žinojo, jog neturės vaikui auginti pinigų, namų, darbo praradimo riziką, kad vyras galimai paliks, kam pastojo? kaip tai neveikia apsisaugojimo priemonės, kas čia per pasakos? Niekas nesmerks vyro, kodėl jis išėjo. gyvenam visuomenėje, kur lytinio švietimo bijo kaip velnias kryžiaus. Jei edukuosi žmonės mylėsis daugiau nei reikia. absurdai. Jei needukuosi žmonės mylėsis ir nesupras, kad sukūrė kūdikį. Žinių mažai, supratimo mažai, tik milžiniškas noras drabstytis purvais.
Kokia pasiutpolkė vyksta moters kūne ir smegenyse nėštumo metu? Hormonų audros, smegenų restartas į vieną tašką - kūdikį. Pasakos, kaip laikant rankose vaiką staiga nubunda visi motinystės instinktai (nenubunda, jie yra išmokstami) kai vaiko veidukas priverčia užmiršti visus nėštumo vargus, atsiradusias ligas, sąrėmių skausmus, komplikacijas po gimdymo (tai sukelia staigus oksitocino ir endorfinų šuolis, kurio šiuolaikinės moterys praktiškai nebegauna, nes tam reikalingi ramūs paskutiniai nėštumo mėnesiai, mielos gimdžiusios moterys, prisipažinkit, negi paskutinius porą mėn gulėjote lovoje ir mezgėte kojinaitės? greičiausiai šveitėte visus namų kampus, pirkote paskutinius dalykėlius vaiko kraiteliui ir stengėtis susižymėti visas "iki gimdymo reikia" varneles) Net norėjusi kūdikio moteris gali susidurti su dideliu šoku, jog nėra euforijos, nėra palengvėjimo, ir tavo kūnas vis dar yra kitoks.
Norisi apipilti šaltu vandeniu tuos, kurie galvoja, jog moterys lengva ranka mėto kūdikius į vieną ar kitą šoną, ir kad gyvybės langelis joms tėra privilegija nusipurtyti nuodėmės vaisiumi. Bet moterys negauna pakankamai pagalbos tiek pogimdiniu laikotarpiu, tiek edukacijos, kas gali nutikti su emocine būsena, kiek daug iš tiesų reikia paramos iš šalies. Pridėkit dar pogimdyvinę depresiją, kuri gali ištikti bet kurią - vienintelė indikacija jai - būti gimdžiusia moterimi,ir be pagalbos su ja nesusidorosi, nebent šiaip esi be proto stipri ir žinai, kaip dirbti su savimi. Dauguma nežino arba mokosi, ir kelias į gebėjimą tvarkytis su savo emocijomis ir traumomis yra ilgas ir vingiuotas. Ar žinojot, jog pagrindinis taškas įvardinti trauminiam gimdymui remiasi klausimu "ar tau buvo sunku gimdyti ir ar norėtum išgyventi tą patį gimdymą antrą syk?" (taip taip yra ir daugiau kriterijų - kontraindikacijos, potrauminio streso simptomai, bet net mediciniškai sklandus gimdymas gali būti trauminiu, jei moteris jį atsimena ryškiai ir nenori kartoti, nes skaudėjo, pavargo, gydytoja kažką pikčiau leptelėjo etc. ir kažkada su ta trauma reiks susėsti ir dirbti su emocijomų ir minčių valdymų ir suvokimu, kas kaip ir kodėl)
Grįžkim prie humaniškumo nebuvimo, atsakomybės... nehumaniška palikti kūdikį saugioje, šildomoje erdvėje, kur greičiau nei po minutės suskambus varpeliui iš gimdymo namų atbėgs slaugė ar gydytoja ir pasirūpins mažyliu? na juk tikrai konteineris geriau, ane? Tai sunkus sprendimas, bet kartais namai nėra saugi erdvė, namuose nėra maisto, šildymo, yra psichologinių ar finansinių problemų, apskritai nėra noro mokytis įgūdžių ar suvokimo, kaip aš tą kūdikį užauginsiu, ir priimti sprendimą atiduoti į geresnes rankas yra protinga, atsakinga ir svarbu. Gyvybės langelyje atsidūrusio Kūdikio būklė įvertinama, atsižvelgiama į tai ar jis buvo gimdytas namie, ar ligoninėje, patikrinama ar palikti kokie dokumentai, asmeniniai daikteliai. Vaikutis keliauja į globą, jei nėra kokių sveikatos problemų, jei yra lieka gydymo įstaigoje, gauna gydymą. (šiuo metu tokius sergančius mažius lanko ir myluoja Niekieno vaikai savanoriai. ne tik kūdikius, ir vyresnius mažylius iš globos namų neturinčius, kas juos lankytų. Vaiko gijimui be proto svarbu jaustis apgaubtu meile, rūpesčiu, švelnumu, paglostymais, apkabinimais)
Mama turi kelis mėnesius persigalvoti, ir atvykti jo pasiimti. Jei reikės, jai bus suteikta ne tik psichologinė pagalba, bet ir nukreipta į moterų krizių centrą, pagalba su apgyvendinimu, daiktais vaikui, finansais. Jei moteris nepersigalvoja - vaiko laukia nauji tėvai. Kūdikio įvaikinimas Lietuvoje vyksta pagreitintu procesu. dažniausiai jau yra laukiantys, pateikę dokumentus, praėję psihologinius patikrinimus, finansinio stabilumo įrodymus, motyvacinius pokalbius ir tiesiog laukia. vyresnio vaiko įvaikinimo procesas yra ženkliai sunkesnis. bet tuo pačiu suteikti kūdikiui saugius namus reikia kuo greičiau, tad bent jau čia esam padarę pažangą.
Per 13 gyvybės langelio veikimo metų išgelbėti 86 vaikai. Tai nėra likimo valiai palikti kūdikiai. Tai išgelbėtos gyvybės. tai 86 sunkūs sprendimai su krūva permąstymų kiekvienai moteriai. Dalis jų savo vaikučius atsiėmė, sulaukė pagalbos jautriu ir emociškai sekinančiu laikotarpiu. Joms tai buvo lyg pagalbos skambutis, kurio surinkti kitaip negalėjo. Nes Lietuvoj mažai dėmesio skiriama pogimdyvinei depresijai, jos edukacijai, jos gydymui. Daug moterų vargsta net nežinodamas, kas joms yra. Apskritai mažai dėmesio emocinei sveikatai.
šiandien taip pat ir savižudybių prevencijos diena. ir aš nekalbėsiu kiek žinau istorijų, kiek moterų paliko savo kūdikius, ir išėjo. Kiek nuvežė mažiuosius į mokyklas, darželius ir daugiau niekada nebegrįžo namo. Tad nepamirškit paklausti savo besilaukiančios draugės, giminaitės, kolegės, etc - kaip tu iš tiesų jautiesi, ar domėjaisi būsimais emociniais kalneliais, ar turėsi su kuo pasikalbėti, kai bus per sunku, ar žinai, kur galėtum kreiptis pagalbos, jei tau jos prireiks? ir šiaip negailėkim komplimentų ir palaikymo žodžių viena kitai, nes kas daugiau jei ne mes (moterys) išgelbės pasaulį?
ir baikim pagaliau drabstytis purvais komentaruose.
----
tėvų linija, konsultacijos tėvystės, motinystės, vaikų klausimais, emocinė pagalba, ir tiesiog išklausymas.
17-21 val 8 800 900 12
pagalba moterims linija, jaučiant nerimą, stresą, neturint su kuo pasikalbėti, stokojant žmogiškojo kontakto,
visą parą 8 800 66366
Jaunimo linija - savižudybės mintys, poreikis pasikalbėti,
visą parą 8 8000 28 888
