Graži, saulėta diena. Nieko daug čia nepasakysi. Pavargusi po darbų išbėgau prasinešti po parduotuves. Su maišeliais (pilnais megztukų ir puošnių šalikėlių) slenku link pamėgtos Humanos. Sustoju - ji aptverta stop juostomis, pastate vyksta renovacijų darbai, takas išdaužytas, nusėtas šiukšlėmis ir plytomis. Ima lyti smarkus lietus. Vanduo bėga lyg upeliu ir smagiai išnaudodamas duobes virsta kriokliais žemyn. Mažas žavus gamtos žaismas. Bet ieškau patogių batų, tad atsargiai statydama aukštakulniais apautas kojas žengiu duobių, krioklių ir gamtos bei statybų šokio keliu. Keliu, kuris panašesnis į pavojingą minų lauką. Tris syk vos neparkritusi įžengiu pro duris. Man veidan šliukšteli didelis kiekis dulkių ir voratinklių. Atsikosau.
Esu apleistame apgriuvusiame name. Humana išsikraustė? Kampuose voratikliai. Keli mediniai suolai. Dvi bobulės mezga kojines ir tyliai murma tarpusavyje. Dar sykį apsidairau. Labai šalta, šiurpsta oda. Mano plonos suknelės negana.
Lėtais žingsniais stengdamasi likti nepastebėta išeinu. Lauke sniego pusnys. Kokios pusnys. Sniego kalnai! Einu basa. Kur dingo mano aukštakulniai? Žvarbu. Tolumoje matau ežerą padengtą ledu, už jo miškelis, atrodo spygliuočių, gal bus eglynas, ir kelios didesnės trobos. Man turbūt reikia ten. Atsidustu. Sutinku moterį nešančią rankose tik skara apgobtą visiškai nuogą vaikelį. Nusipurtau. Ištraukiu iš maišo megztinį ir šaliką. Bandau pašnekinti, bet atrodo ji manęs nesupranta. Įduodu rūbus šypsodamasi. Ji išbučiuoja man rankas, kelia akis į dangų ir džiaugsmingai šūkčioja. Kalbos nesuprantu. Paėjus toliau dar viena moteris vedasi už rankų du pusplikius vaikus. Man duria širdį. Akyse kaupiasi ašaros. Traukiu rūbus iš maišiukų ir vis dalinu. Iš kur dygsta tos moterys su nelaimingais vaikais? Vis sutinku tai su kūdikiu rankose, tai su trimečiu, tai su didesniu. Išbalę sustirę vaikeliai, basomis pėdomis, plikais pilvais. Lieku tuščiomis. Pagaugais nuėjusiu kūnu. Pavargusi. Apledėjusia suknia. Einu užšalusiu ežeru. Einu ir kartoju, jog reikėjo likti darbe ir baigti rašyti straipsnį.
Staiga mane už rankos pagriebia vyras. Labai maloni šilta ranka. Akys geros. Šypsosi. Su Kailine kepure ant galvos. Ilgu pilku šaliku. Sako:
- Sasha..
Nesuprantu čia klausimas ar prisistatymas, bet įnirtingai tempia mane savo kryptimi. Ir aš tiesiog pasiduodu. Einu kartu. O kas belieka, jei nieks manęs nepriims, mirsiu pati pavirtusi ledu. Vyriškis apgobia mane savo paltu. Vistiek drebu. Na ir laikai.
--
Atsibundu apklota kailiais. Šalia vyresnio amžiaus moteris ant ugnies, dideliame katile kažką verda ir maišo samčiu. Užuodžiu imbierą ir tikriausiai avietes. Gal žemuoges su obuoliais? Virš jos galvos kabo džiovintų žolynų puokštės. Kai kuriuos atpažįstu. Šalavijas. Aviečių šakos. Levanda. Medetkos. Kraujažolė. Dilgėlės. Apyniai. Krapai. Beržų šakos su lapeliais. Stiklainiuose ramunėlės ir našlaitės. Liepžiedžiai ir Gelsvės. Čiobreliai ir Kiaulpienės. Ant grindų mėtosi dideli akmenys. Šalia ugniakuro gyvulių kaulai ir malkos.
- Nu kas čia atsibudo?
Keistu akcentu šneka visai kitas vyras. Apsisiautęs tamsiu juodu paltu. Plikai skusta galva. Pasikabinęs ant kaklo kryželį. Matytas veidas. Matytas randas ant kaktos. Bet negaliu prisiminti. Gal susitrenkiau galvą? Gal pervargau berašydama?
- Lyg ir patepimą turėjau daryti, o čia ponia atsibudo.
- Labai gražūs jūsų namai. - Tariau daugiau nežinodama ką pasakyti. Nenoriu išsiduoti, kad ne į tą laikmetį papuoliau.
- Čia Žolininkės. Ta Rūpūžių Užkalbėtoja sakė..
- Nevadink manęs taip.- pertraukė jį moteris labai griežtu tonu. Vyras net nesureagavo.
- Davei rūbų raganų vaikams. - Tęsė vyras. - Neleidžiu moterims siūti jiems. Tegu savo kūno skausmais atperka motinų nuodėmes. Gauna maisto ir stogą virš galvos. Geria tyrą vandenį. Ateis laikas ir jie dirbs darbus naujoms šeimoms. Tada ir galės apsirengti. Visi manęs klauso. O čia mat nebijo manęs. Ot gudri. Supratau, kad būsit nevietinė.
- Vaikai nėra kalti, kad gimė ir neturėtų atpirkinėti tėvų nuodėmių.
Vyrai nusikvatojo. Žiniuonė padavė į rankas man imbierų viralo. Pauosčiau.
- Vaikai yra ateitis. Tuoj užaugs. Jus pakeis. Ką darysit tada? - Šyptelėjau. Gėrimas buvo skanus. Degino liežuvį ir gerklę, bet buvo gera.
- Tai mano vaikai kitas reikalas. O šitie neverti atjautos. Jiems reikia atidirbti ir užsitarnauti pagarbą.
- Bet jūs atrodo būsit šventikas. Ar jum daugintis ne nuodėmė?
Kažkas man už nugaros sukikeno. Žolininkė įmetė į ugnį šalavijo. Nuo piktų dvasių. Ir levandos. Orui išvalyti. Patalpa prisipildė dūmų.
- Tai mano vaistai pasauliui. - tarė jau piktu balsu. - per žaizdas nelaimėliams ir per mano būsimą kraują ateičiai.
- Manau, jog ši moteris išgydė daugiau nei jūs. O čia stambus, išsišiepęs, išsipūtęs. Matyt sergat ir slepiat po juodu paltu auglius ir gyvates.
Senolis išraudo. Ir tarė:
- Aš kunigas Nitida Rosa.
Pašokau iš lovos. Tiksliau nuo ant grindų patiestų ūsūrinių šunų kailių. Jie kiek šiurkštoko plauko. Vos neišpyliau viralo. Ir puoliau klykti:
- Ne. Ne. Jūs juk miręs. Jūsų jau seniai nebėra. Prakeiktas moterų skriaudikas. Jūs gi išėjot ir nusiskandinot.. Vieną vasarą vidury mišių visus palikot.. Nevaidinkit spektaklių. Baikit juokus. Gana.
Žmonių veidai aplink mane persimainė. Be kunigo ir senolės čia dar buvo mane atvedęs vyras ir dvi moterys. Jos išbalo ėmė žegnotis ir melstis.
Vyras sumurmėjo kažką panašaus į regana. O gal Lagana? Labai šveplas balsas. Todėl tuo metu ir nesupratau, ką jis sako tempdamas mane ledu. Nusipurčiau. Suprantu, kad šiam pasauly man pavojinga. Čia nėra ko būti. Reikia iš čia bėgti.
Ir pasileidau pro duris, tiesiai į pūgą. Ant apledėjusio ežero. Vėl. Bėgau nesižvalgydama, net nežiūrėdama po kojomis. Papuoliau tiesiai į sniego audrą. Snaigės savo aštriomis adatomis badė man odą. Ėmiau nebejausti pėdų skausmo. Kažkas po manimi trakštelėjo ir įpuoliau į vandenį.
Buvo neblogas smūgis smegenėlei. Pasąmonei. Kūnui. Pabudau nuo plekšnojimo per veidą.
- Nu laba diena.
Man prieš akis išblyškęs straipsnio užsakovas. Turbūt ne koks įspūdis susitikti žurnalistę gulinčią vidury judrios gatvės. Nusprendžiu, kad blogiau jau nebus, ir reikia savo vizija pasidalinti. Tai sakau:
- Žinot, sutikau jūsų senolį. Prosenelį. Visai įdomus vyras buvo, kodėl nesakėt, kad su žiniuone bendradarbiavo?
Vyro veidas išbalo. Tada išraudo. Sugniaužė kumščius ir užsimojo smogti. Ašjuk gležna moteris. Gulinti ant gatvės grindinio, nusilpusi ir be jėgų. Kažkas sučiupo jį ir sulaikė. Atsisėdau ir apsidairiau. Ar būtų kaip pasprukti?
- Tai per jus. Tai per jus.. Per jus jis išprotėjo ir paspruko jūsų ieškoti, nes ežere dingot ir jūsų kūno nerado. Tiek metų kliedėjo. Nieks juo netikėjo. Kam jūs taip darėt? - ėmė šaukti. Jį laikantis vyras persimainė, ėmė žvalgytis tai į mane, tai į jaunąjį Rosą. - Jūsų išėjo ieškoti. Ragana jūs. Sugriovėt jam gyvenimą. Ragana. Ragana. Ragan...
Nebesiklausiau. Aš bėgau. Bėgau nepaisant nuovargio ir besiliejančio vaizdo priešaky. Vėl. Nuolat bėgu. Amžinasis mano ratas. Darbas namai. Rutina. O čia šast nelemtas straipsnis. Su intriga. Su paslaptimi. Su skauduliais. Kokia galimybė. Kaip nepasinaudoti? Kodėl nerašyti? Kiek moterų jį mylėjo. Kiek daug vaikų paslapčia gimė. Kiek tų pačių raganų jis pasmerkė į tą ežerą, o paskui išėjo ieškot tos, kuri pati išėjo ežeran? Gal per grubiai šnekėjau?
Sustojau ant Tilto. Vienoj tilto pusėj krūva žmonių. Suirzusių. Surauktais veidais. Pavargusių. Ten vyrai senais drobiniais marškiniais ir basomis kojomis. O va ten vyrai su kostiumais ir lakuotais batais. Moterys vilkinčios gėlėtas šilkines sukneles. Moterys ant rankų laikančios nuogus verkiančius kūdikius. Moteris apglėbusi vaiką, apvilktą mano megztiniu. Senolė su gvazdikų ryšuliu mojanti man upės link. Vyrai su statybininkų šalmais.
Užuodžiu ugnį. Dūmus. Suodžius ir smalkes. Smilkalus. Svylančius plaukus. Dangus nusėtas juodais dūmais. Vėl ima lyti. Aidi lašai ant skardinio turėklo. Minia rėkia:
- Tiesos, tiesos. Kur teisingumas?
Pasinešu į šoną.
Šoksiu, pasakau pati sau.
Trenkiuos į stulpą. Kaukšteliu galvą. Atmerkiu akis. Ausyse spengia. Migrena kala į smilkinius vinis. Priglaudusi pirštus prie kaktos jaučiu pulsuojančias kraujagysles. Prieš nosį kompiuterio ekranas. Ant klaviatūros išlieta kava.
- Užmigai darbe, - sako kolega plekšnodamas man per petį.
Ekrane Juodai ant balto švyti.
Biografija. Nitida Rosa. Pražūtis.