songs

So I was listening to your songs all day

It made my heart ache

But somehow in a peacefull way

And gather all my strenght

Cause days are dark

There's war outside

It's far, it's near, it's everywhere

So I just want to listen to some songs

Of stories, piece of mind and wicked

And memories, and flashbacks

Of the peace we used to have

White wine with water melon

Even with the sadness in our minds

And inner chaos puzzle piece

Life still was pretty nice

varnas

 

Iš varno skrydžio aš tave matau

Kartoju tyliai: "o šešėli mažas

Tai ištirpsti, tai augi, kol sukioju lempą"

Ir mano perspektyvos ratas

Užsisuka tarp rašymų ir tarp tapau

Rausvais dažais drobulę baltą

O kas čia bus, o kas čia bus?

Rytiniai paukščiai čiulba,

Tarp juodraščių užsikasė poetas.

Šešėlių ir šviesos štai piruetas

Jau kviečia į paveikslą mus,

Pavargus drobė studijoje tyliai murma.

Štai katinas tarsi juoda naktis,

Akim medžioja mano varną.

Apsigaubiu pečius šilko skara

Laiškuos pasaulį šviesų megzdama.

Man rankose garuos melsva ugnis,

Štai katins jau žiaumoja varną. 

Pavasaris.

 Tyliai po ledu čiurlena upelis, besigrumdamas su ledo lytymis, didesniais akmenimis ir keliomis į vandenį įkritusiomis šakomis. Jei pasiseks parsinešiu miškinių kačiukų puokštę. Vėjas ūžia, ausyse spengia, plaukai pinasi tarp blakstienų ir sudžiūvusių mano ūgio smilgų. Jos švelniai šūruoja pečius. Kažkur tolumoje augančiam beržely čiulba paukštis. Džiugi jo daina, matyt jau kviečiasi pavasarinę porą.

Bet aš brendu palei upę, upelį, gyvybės, o gal jaunystės šaltinį, su knygomis rankose ir akmenimis kišenėj. Turėčiau didesnę taurę, pasisemčiau to skaidraus šalto vandens. Prieskonių pilnu krepšiu ant peties, linas nesulaiko kvapų, ir keisti aromatai sklando ore, persipynę drėgme ir pūvėsiu. Neįprastas derinys. Nors turėtų būt visiškai normalus gamtai - intensyvūs žolynų kvapai, ir švelnūs mirštančios gamtos atodūsiai.. o gal jau atgimstančios gamtos atodūsiai? Pūvančių lapų magija - vienu metu tu ir miršti ir maitini. 

Plaukai ima erzinti, sustoju šalia brūzgynų, pasidedu lininį krepšį, ant jo knygas, susipinu kasas. Ne taip ir ne vietoje padėjusi pėdą paslydusi griūnu ant glitaus.. Kažko slidaus ir krutančio. Baisu atsimerkti. Pajutusi dantukus petyje susivokiu įkritusi į gyvačių patalus. Guodžiu save, jog tai tik žalčiai, tik vienas, traukdama galvą iš savo peties. Po kojom besipina visgi nepavojingi, bet nuo to ne mažiau šiurpūs, orgijų suktiniai. Tikrai papuoliau į stebuklingas vestuves. Skirtingų dydžių žalčių kamuolių pilnas brūzgynas. Tik šie nesikuklina šliaužti mano kojomis, o aš vis mandagiai bandau juos nusipurtyti ir bėgti.

Kratau maišą su žolynais, kuriuos teks paaukoti gamtai, mat neštis gličių padarų namo aš nenoriu. Jie pinasi po kojomis, gaudo rankas, kabinasi į plaukus mažomis burnytėmis. Atrodo krenta iš dangaus, nors medžių aplink mane nebuvo. Tačiau pakėlusi akis aukštyn matau pilnas šakas žalčių. Geltonais pilvais ir visiškai juodų, besirangančių aplink kamienus ar skriejančių žemyn tiesiai man ant galvos. Nebegirdžiu nei upelio, nei paukščio. Pasigriebusi knygas užsidengiu pakaušį, kad nevirsčiau dar viena Medūzos šukuosenos savininke. Ausyse spengia. Sukąstą petį gelia. Kelias akyse nyksta. Pėdos klimsta purve. Skaidraus upelio ir ledo lyčių kovos kaip nematyt taip nematyt. O buvo visai šalia.

 Besibraudama per brūzgynus subraižytom rankom ir kojom suprantu, jog basa bėgu per apledėjusius akmenis, rankose gniauždama Šekspyro "Sonetus" nors iš namų išėjau su dienoraščiu ir žolininkystės knygomis. Ir su batais. Kur mano batai? Lyg pro miglą matau tolumoje beržą, girdžiu švelnų skambesį. 

- Paukšteli, išvesk mane namo

Vis dar traukdama nedidelius žalčius iš plaukų lekiu link beržo. Vėjui plaikstant plaukus ir suknelę jaučiuos lyg skrisčiau. Skausmas darosi nepakeliamas. Medis virsta šešėliu. Šešėlis aukštas ir įmantria šukuosena, jis moja man rankoje laikydamas armonikėlę, o gal skudučius? Švelnus melodijos skambesys atrodo nuramino žalčių meilės puotą. Kelis žingsnius pagaliau žengiau be nepageidaujamų palydovų. Ir nors liejasi akyse dėl tirpstančio peties prieš pat suklupdama dar spėjau išvysti pirmąjį žalčialunkio žiedą bei samanom apžėlusią muzikanto barzdą.

mėnulis.

woman in the moon by Bruce Lennon

Sutemos ir girgždančios samanos,

Raudonais dažais suteptos drapanos.

Pelėdos naguos mažytė pelė,

Blizgantis takas mėnulio žolės.

Laiškuos paminėtas žemėlapis,

Sugniaužtam kumšty, sulietas kava.

Blizgesiu bėgt link piliakalnio,

Kol dega mėnulio lempa balta.

Prakeiksmas teigė ateis pabaiga,

Kai su žvakėm įžengs raudona dama.

Ir tau įdavė deglą, gyvatėm išpuoštą,

Ir įdavė lapą, laišką ir šluotą.

Ir tu uždegei laužą, 

Ir užsnūdai greta,

Kol mėnulis išlindo,

Legenda pradėta.

Nepratusiai keltis vidurnaktį tamsų

Ėjai per mišką, kliuvai už šaknų

Atrasti drevę senovės monų

Atgauti laisvę už auką krauju.

Sudeginti sruogą raudonų plaukų,

Deglą palikti ir bėgt su vėju. 

Dangus išssisklaidė, mėnulis užgeso.

Ryto žara pasirodė ant tako.

Ir nieks nepažino geltonų akių,

Sruogos ant veido ryškių pelenų,

Kvepi tik kava ir ryto rūku.

Pirštai juodi, bet sieloj šviesu.