Lietus talžo palangę. Atrodo, seniai girdėta melodija, bet lijo ir vakar, ir užvakar... Tik visos šios dienos jau spėjo susiplakti į vieną ilgą amžinybę. Nesibaigiantis momentas. Tyla. Tikšt. Tyla. Tekšt. Tikšt. Tikšt. Tikšt. Gamta primena man palaistyti gėles. Šalaviją, vėl leidžiantį naujus lapukus. Kaktusą besiskleidžiančiais žiedais. Besiraitančius žaliuočius, apgraužtus katės. Augalai simbolizuoja ramybę, ir stabilumą, ir tuo pačiu šviesos siekimą ir augimą. Kartais atrodo augu kartu su monstera, krūva lapų vienas po kito. Kartais atrodo, kaip vijoklis - lėtai mažais žingsniais, vis barstydama sudžiūvusias emocijas po savęs lyg parudavusius lapus. Kartais kaip svogūnų laiškai - nukirpai, nulaužei, o jis toliau stiebiasi į saulę. Tokia ta būtis. Besikeičianti.
Lietus mane nunešė. Pamečiau mintis. Baigėsi cinamoninės bandelės, ir kokosiniai saldainiai. Manęs laukia šalta kava. Asmeninis dabarties prakeikimas. Tau nepriklauso karšti gėralai. Nebent tai būtų garuojantis prieskoniais kvepiantis vynas vonioje. O šiaip mėgaukis kvapais, bet karšto puoduko rankose jausmą jau gali užmiršti. Kam to reikia? Tiek daug būtų rankom susišildyti. Įmerkti jas į žemę, įmerkti į tešlą, glostant katę... Judesys juk lygu šiluma. Kas gi besišildo puoduku rankose? Vidinė mano romantikė kikena. Traška sąnariai. Skraidau kažkur padebesiais bandydama pagauti mintis. Kokias mintis? Pamiršau, ką galvojau.