prisipažinsiu, šį įrašą mintyse rašau pastarąsias dvi savaites. O jei dar nuoširdžiau, ko gero rašau tiek, kiek rimčiau užsiimu rašymu (o tai būtų nuo kokios aštuntos klasės, kai supratau, kad vienintelis saviraiškos būdas, kuris man sekasi yra rašymas, ir nepaisant to tūkstantį kart jį mečiau, nes nusprendžiau, kad per prastai dėstau mintis ir nė velnio man tai nesiseka, ir taip pat daugybę syk pradėjau iš naujo, nes viduje kažkas užstaugdavo tinkamus suberti į tekstą žodžius)
Kiekvienas ieško atsakymų į klausimą kas aš esu, ir ką man veikti gyvenime, arba kaip gyventi, ar kaip būti laimingu, arba (įrašykite savo variantą:) Čia didžioji dalis knygų, skirtų saviugdai, savęs paieškoms, arba sėkmės receptų siūlo atsakyti į kelis kiek kitokius klausimus:
Ką aš geriausiai sugebu.? Kas man patinka.? Ką norėčiau daryti.?
Ir siūlo neatmesti nei vienos minties ar svajonės, kad ir kokia kvaila ar neįgyvendinama ji bebūtų.
Bet jeigu aš neatrandu kažko, kas man gerai sektųsi.? Ir jeigu tai, kas man patinka, nėra tai, ką aš mokėčiau.? Ir jeigu tai, kuo aš norėčiau užsiimti iš tiesų yra man nepasiekiama.? Kiek yra žmonių su tokiomis mintimis.?
Čia paimsiu patį paprasčiausią (ir šiek tiek banalų) pavyzdį - aš noriu būti astronautu (neabejoju, kad tam tikras procentas vaikų šitaip pasvajoja), tačiau vaikystėje iškritau iš medžio ir susilaužiau koją (o su kažkada lūžusiais kaulais į kosmosą negalima, dabar jau nepamenu priežasčių) ir šast, iš žmogaus atimta vienintelė svajonė. O dar sako - nieko nėra neįmanomo.!
tad išlindus iš po knygos puslapių, kaip iš tikrųjų surasti savo vietą po saule.? Veikla. bet aš juk nežinau ką man veikti.! Ir vėl gi sugrįžtant prie knygų - išbandyk ką nors naujo. Nepaisant to, kad nepraėjus daug laiko, tas užsiėmimas bus nuspirtas į šalį (aišku, kartais pataikom į taikinį ir įsigyjam ilgalaikės veiklos), tuo metu pastebi ir kažkokias užmirštas ar paslėptas savo savybes, arba tiesiog supratęs, kas nepatiko, priartėji prie suvokimo, ko iš tiesų norėtum. Ir veikla atitraukia tave nuo savigraužos, nuo minčių, koks aš prastas, apgailėtinas ir negražus. Nebent ta veikla labai nesiseka.
<čia staigiai peršoku prie kitos temos, pametusi mintį. ouč>
Bet į klausimą, kas aš, mes turim ne vien profesinį atsakymą, mes turim ir kitą variantą - aš storas, aš negražus, aš nevykėlis. Į dienos šviesą ištraukiam kompleksus ir nepasitikėjimą savimi, ištraukiam krūvą savo minusų, į kurios gatvėje spokso praeiviai (nors dalis spokso pasityčiojančiai, neretai yra ir pavydinčių, tik mes to net neįtariam). Dažnai susimąstau, kiek sutikau žmonių gyvenime, kurie buvo nepatenkinti tam tikra savo išvaizdos savybe (arba net gi keliomis), ir taip pat bandau prisiminti žmones, kurie būtų savimi patenkinti. Pirmųjų - begalė, antrųjų - vienetai, bet ir tai iš gilumų išgvildenus keletą temų staiga susivoki, kad ir tie kažkuo nusivylę, tik garsiai nesiskelbia.
Mums visada gražesni kiti - jie lieknesni (gali valgyt ką nori), gražesnės figūros (o pas mane per daug lašinių ant klubų, ar per mažai antt krūtinės), jų nekankina spuogai (o aš ir į veidrodį bijau pažiūrėti), aukštesni, gali užsiauginti ilgesnius plaukus, jų geresnė raumenų struktūra (beveik nereikia kankintis treniruoklių salėje), ir dar krūva, didžiulė krūva kompleksų, trūkumų ir liūdesių.
Kas mus tokius padarė.? Mus nuskriaudė tie kiti, ir gal netyčiom ir mes kažką kitą sugniuždėm.
<staiga iš šnekėjimo about all, pereinu prie asmeniškumų. ouč>
Aš iki šiol truputį skausmingai prisimenu didžiąją dalį replikų.
Tavo kojos kaip šakaliai.
o jeigu aš tave pastumsiu, tu perlūši.?
Daugiau mėsos valgyk.
fu, tu matei kokia ji kūda.?
Bet argi čia yra kažkas įžeidžiančio.? Viena draugė man sakė (neatskleisiu vardo, nes išvis truputį nedrąsu vien už nuoširdaus išsikalbėjimo paviešinimą) - aš kaip tik tavo vietoj būčiau džiaugųsis, kad aš tokia kūda, kad iš manęs netgi tyčiojąs.
Nesakau, kad sulaukdavau vien neigiamų replikų, būdavo ir
norėčiau atrodyti, kaip tu
kokia tu kūda, kaip gražu
o, kad aš sverčiau tiek kiek tu.!
- tai kiek tu sveri.?
- 51
- bet aš tai 55
- ... bet tu juk aukštesnė.!
praėjo daug laiko, aš užaugau, ir visokiausių pastabų sumažėjo. dabar manęs dažniau paklausia:
- ar tu niekada nekompleksavai.?
Ir nustemba išgirdę atsakymą - kompleksuodavau. ir dar dabar kartais.
Ir dar ikišiol išgirdusi -
kokia tu kūda, tu bent valgai
Nesvarbu, ar tai pikta, ar susirūpinimo replika, aš karts nuo karto tyliai nuryju ašaras.
<Taukšt taukšt, dar vienas minčių šuolis>
Galop klausimas, kas aš esu, pasiekia nebe veiksmų ir nebe išvaizdos lygį, kadangi vis dar nesumąstau, kaip jį pavadinti, tarkim, kad tai siela.
kas daro mane manimi.?
Kuo aš kitoks, kuo aš išskirtinis.? Visi mes unikalūs, nėra vienodų. Girdėta, ar ne.? Kiek sutikom žmonių panašių į save.? Ne, ne išvaizda, panašiais pomėgiais, posakiais, būdo savybėmis, gabumais (čia galima daug dalykų išvardinti) Mus traukia panašūs, juk yra ką kartu veikti, apie ką šnekėtis. Štai kodėl pati nemokėdama nei groti, nei dainuoti, minimaliai rašydama ir piešdama, gerai jaučiuos šalia žmonių, kuriems tai puikiai sekasi. Šitas buvimas truputį skatina veikti, skirti daugiau laiko užsiėmimams, kažkas pakišą kokią idėją, ateina įkvėpimas. Nes truputį širdį griaužia kirminas, o kodėl tu taip nesugebi.? ką tu sugebi.? ogi Nieko.
< mane ką tik pertraukė girtas kaimynas, prašydamas parūkyt. ir aš piktai leptelėjus, kad mes nerūkom ir užtrenkus duris prisiminiau, kad man puikiai sekasi bjauriai elgtis su žmonėmis>
Vienu metu nemažai domėjaus (na, gerai, mažai, bet domėjaus), kaip save apgauti / užhipnotizuoti, or simply - pakelti savo savivertę. Aš esu gražus. Aš galiu tai padaryti. Vietoj - aš negražus, vietoj - aš nieko nesugebu. Ar tai veikia.? Tikėjimas, tokiems dalykams labai padeda tikėjimas, jei patiki, kad tu fainas, tada išauga ir pasitikėjimas. Mes linkę save nuvertinti, tai irgi prisideda prie kompleksų, ir jei pats savęs nemėgsti, su tavim kažkas kitas irgi gražiai nesielgs. Bet kaip save pamėgti.? Ką daryti, jei man nepavyksta saviįtaiga, žiūriu į veidrodį - Aš juk toks baisus, man viskas taip nesiseka. Kaip dar galima tokiam padarui šypsotis.?
Aš jauna, aš vis dar neturiu atsakymų į šūsnį baisių klausimų, (nepamirštant fakto, kad daug anksčiau turėjau žinoti, ko aš noriu iš gyvenimo ir kokį kelią pasirinkti, nes mūsų kartoms šį apsisprendimą reik priimti gan anksti), aš vis dar nesišypsau žiūrėdama į veidrodį, nors tai vienas iš pratimų save pamėgti. Nesakau, kad aš nefaina. Aš faina. Su tais pačiais trūkūmais, kurie niekur nedingo. Turiu žmonių šalia, su kuriais nagrinėjam šituos gyvenimo klausimus, ir aš žinau, kad aš ne viena nerandu atsakymų, tai teikia vilties. Mes rasim kelius, nutiesim juos.
Bet pirmiausia mums vis dar reikia rasti galimybių ir išmokti būti savimi. Be savo minčių baimės, be baimės bandyti, be baimės suklysti, be baimės niekada netapti geriausiu, be ateities baimės, be baimės, kad šmėklos iš praeities mus sunaikins.
< - bet aš nematau,
kokia šito post'o prasmė.? - kam tau ją matyt.?
aš tik norėjau išsikalbėti>
- Melagė. Jau dabar sėdi susisupusi į pledą, gurkšnodama tai arbatą, tai kavą, ir nepamiršti užsidegti žvakės. 
