nemėgstu rudens

 Rugpjūtį su dideliu nerimu laukiau rudens, Rugsėjo. Atrodė, kad bus arba labai sudėtinga, arba su palengvėjimu žvelgsiu pro langą, galvodama, na ko aš tiek iki tol jaudinausi. Su kiekvienu ant šaligatvio pasirodančiu lapu vis giliau atsidūsdavau. Keistas jausmas. Įžengėme į naują, (ne)reikšmingą etapą, dar vieni pokyčių ir adaptacijos metai. Sakytumėt nulinė klasė, kas čia baisaus. Bet kai aplink aidi frazės, kaišiojančios pagalius į ratus, ir negali pasislėpti nuo tų įkyrių minčių, nori nenori tai užpildo kiekvieną laisvą minutę, visas mano kūnas užsipildo tirštu, baltu nerimo rūku.

Ir štai mes įžengėm į Rugsėjį, sklandžiau nei tikėjausi, bet ne pačiu geriausiu scenarijumi. Ir mano rytinė kava šiltoj namų lovoj pavirto į rytinę kavą darbe prie kasos aparato. Rytai, pilni skubesio ir ‘dar penkias minutes pamiegoti’, bet jau su daug mažiau ginčų ir mažiau neigiamų emocijų. Mažos pergalės, maži žingsniai į geresnį rytojų. Draugėms nebijau prisipažinti, sunku auginti vaiką, sunku dorotis su daugybe emocijų, sunku, kai aš pati ne visada tas emocijas atpažįstu, sunku ryte lipti iš lovos, kai labiau už viską nori likti tarp minkštų patalų, šalia murkiančios katės, o tuo labiau, jog dar nesimato saulės spindulių.

Tamsos mažiausiai laukiu. Ar jūsų neslegia, kai tenka busti su tamsa. Ryte iškiši nosį į lauką ir tamsu, tik gatvės žibintų mirksniai. Sėdžiu darbe ir net ne visada žinau, kas vyksta lauke, ar yra saulė išlindusi, o galbūt lyja, vėtra, jei žiema, kad sninga išgirstu tik iš klientų. Rūsy atskirta nuo realybės ir netekusi laiko nuovokos iki vakaro galo. O tada namo - per tą pačią tirštą tamsą, automobilių lempos nušviečia taką po kojomis, o lietaus lašai arba snaigės šoka gatvės žibintų šviesoje. Taip, aš galiu įžvelgti grožį tose akimirkose, kurios mane kartu ir slegia. Ta tamsa taip užgula pečius ir širdį, jog kartais norisi verkti iš saulės ilgesio. Nemėgstu rudens, nes vis tamsėja. Mažiausiai laukiu žiemos, nes cepelininis dangus užkloja bet kokias saulės užuomazgas, ir viskas skęsta prieblandoje. Bet rytai yra sunkiausia, jei kas leistų didžiąją dalį tamsiojo sezono mielai praleisčiau lovoje. Ten bent šilta, patogu, neslidu, nešlapia, nėr purvo. Na, tik sausainių trupiniai.

Bet guodžiu save, jog turiu knygų, kurias galėsiu imti į rankas. Jog turiu uogienių, kurias ant batono tepsiu prie arbatos. Gera, gerti arbatą apsisiautus pleduku, šalia klubą spardo katės letenos, o ant pečių bando užsiropšti vaikas. Guodžiu save, jog vilnoniai pledukai ir žvakės sukuria magišką atmosferą namie. Guodžiu save, jog tingėjimo ir reflektacijos laiką, kurį šaltuoju sezonu labai svarbu atlikti, aš nukeliu į naktį, nes visą dieną man yra naktis - tai reiškia turiu begalę laiko apmąstymams.

Žinau, jog ruduo nebus nei geras nei blogas. Bus ir jauku, ir liūdna. Kam nepasitaiko sunki naktis, kai norisi kaukti balsu, bet šalia miega artimieji, tai tyliai nubrauki ašarą ir nuryji rūgštų gniutulą jausmų. O minčių avilys galvoje tuos jausmus išrūšiuos iki ryto. Mes visi jaučiam begalę dalykų. Užtrunka dėliojimas į lentynėles, laimės geismas pykstasi su perfekcionizmu, o neapykanta su apatija. Visiems turi užtekti vietos įsivazduojamoj lentynoj. Dėlioju save iš statulėlių ir veidrodinių mozaikų, džiovintų gėlių ir atvirukų.

Neišsiųstos siuntos dulka ant spintos, ir aš tyliai sau kuždu išsiųsiu rytoj, išsiųsiu rytoj. Aš taip seniai berašiau laiškus, atrodo gebėjimas dėlioti mintis nuo manęs pabėgo. O “silpno” laiško draugei nesiųsi. Į šį rudenį dedu viltis žodžių gausiems laiškams. Apie tylią kasdienybę, kurioje nieko nenutiko, tik mažas trupinys džiaugsmo ir gausus pavargusio kūno minčių srautas. Aš išsiųsiu tuos siuntinius, ir parašysiu tuos laiškus, ir bent vieną knygą perskaitysiu. Ir to užteks, kad ruduo nebūtų blogas.

Svarbiausia, kad tik rytai būtų vis lengvesni..

kaip skamba tyla

 Rūkas gula ant medžių ir samanų. Žuvėdros skrodžia dangų ausyse spengiančiu klyksmu. Užsimerkusi įsivaizduoju ir jaučiu vėjo gūsius virš jų sparnų, saulės spindulio paglostymą, ir nuostabą, kaip tas spindulėlis prasiskverbė pro tirštus tamsius debesis. Oras pilnas drėgmės. Rasa pavirtusi šalna ant supuvusių lapų ir vos gyvų paskutinių žolės stiebų. Lauke karaliauja balta pilkuma. Pieno tirštumo rūkas, pirmieji šerkšno požymiai ant žemės, nykstanti žolė ir pilka kieta žemė. Purvo balos, šlapias cementas ir nuogi medžiai. 

Sėdžiu vidury parko. Norisi ištirpti, išsilydyti. Matau save, virstančia maža lietaus balute, lėtai garuojančią ir besigeriančią į žemę. Tamsi žemė pamažu šviesėja, ir vandens nelieka nė pėdsako. Matau save pienės pūkeliu skriejančią virš gatvių ir nusileidžiančią į rožės krūmą. Esu sulesta zylės ir mano kelionė už kelių valandų vėl užsibaigs žemės grumste. 

Sėdžiu vidury parko, kūnu jausdama drėgmę ir vėsą, lėtai įkvėpdama lietaus kvapus. Užmerktomis akimis po krentančiais lapais, grimzdama į čežėjimą, traškėjimą, trupėjimą. Ar tai įprasti garsai? Ar jie garsūs, ar tylūs? Ar ausyse cypia, spengia? Ar erzina, ar malonu ausiai? Ar medis turės likti nuogas, kad lapai mane paslėptų? Kiek reiks lapų, jog užsikasusi jų krūvoje galėčiau užmigti žiemos miegu? Kaip greit pūvėsių kvapas pasidarys bjaurus? Margas, ryškus peizažas po kojomis per kelias dienas pavirs pilka komposto krūva. Viskas taip laikina. 

Sėdžiu vidury parko ir jaučiu, kaip šaknys raizgosi aplink. Į kūną sminga dygliai, kapsi kraujo lašai. plaukuose vorai mezga tinklus. Juose užkimba bitės ir vienas drugys. Pirštais bandau pasiekti šermukšnio uogą nuraminti gurgiančiam pilvui. Erškėtis apsiraizgė tvirtai.  Auga ir stiebiasi link debesų. Toks stiprus medis iškelia mano kūną aukštyn. žiūriu į žemę, į smulkius medelius, miniatiūrinius parko suoliukus, žmones. Ar tikrai ten žmonės, o ne vabaliukai? Skauda kiekvieną kūno lopinėlį, medis stipriai smaugia. Norėtųsi ranka paliesti minkštą tamsų debesį. Žuvėdra nutupia ant mano galvos. Ir rėkia. Niekada nebus tylu. 

gyvybės langelis ir moterys.

beširdės, nedėkingos, gegutės, gėda, o ne moteris....

koks nehumaniškas ir neatsakingas sprendimas.

nors tokių komentarų tenka išvysti vis mažiau ir mažiau, kaskart pasirodžius straipsniui apie gyvybės langelį, vistiek nudiegia širdį. labai džiaugiuosi, kad didelė dalis visgi siunčia palaikymo žodžius, tiek vaikiukui, tiek mamai, priėmusiai be proto sunkų sprendimą, tačiau ta nedidelė dalis pamazgų visgi neišvengiamai prasimuša į aukštumas.. 

Pirmasis gyvybės langelis buvo atidarytas 2009m Lapkritį. ir jei neklystu nuo to karto nebuvo rasta jokio negyvo kūdikio šiukšlių konteineryje, vidury parko sušalusio, nes nieks jo iki ryto nerado, ar nuskandinto šuliny. (prisegu ir citatą iš vieno pirmųjų straipsnių apie langelio atidarymą: Nuo Nepriklausomybės atkūrimo per metus atliekų konteineriuose vidutiniškai randama po šešis nužudytus kūdikius. Straipsnis iš Bernardinų) 

Gyvenam šalyje, kur smerkiami abortai, tuo pačiu smerkiamos socialinių įgūdžių stokojančios moterys, kam tuos vaikus gimdo. Nuolat verda aršios diskusijos, kas per moteris gimdo ir nesirūpina savo vaikais. Nuolat verda aršios diskusijos, kodėl moteris nenorinti gimdyti ir auginti vaikų pastojo? juk žinojo, kad pastos, žinojo, jog neturės vaikui auginti pinigų, namų, darbo praradimo riziką, kad vyras galimai paliks, kam pastojo? kaip tai neveikia apsisaugojimo priemonės, kas čia per pasakos? Niekas nesmerks vyro, kodėl jis išėjo. gyvenam visuomenėje, kur lytinio švietimo bijo kaip velnias kryžiaus. Jei edukuosi žmonės mylėsis daugiau nei reikia. absurdai. Jei needukuosi žmonės mylėsis ir nesupras, kad sukūrė kūdikį. Žinių mažai, supratimo mažai, tik milžiniškas noras drabstytis purvais.

Kokia pasiutpolkė vyksta moters kūne ir smegenyse nėštumo metu? Hormonų audros, smegenų restartas į vieną tašką - kūdikį. Pasakos, kaip laikant rankose vaiką staiga nubunda visi motinystės instinktai (nenubunda, jie yra išmokstami) kai vaiko veidukas priverčia užmiršti visus nėštumo vargus, atsiradusias ligas, sąrėmių skausmus, komplikacijas po gimdymo (tai sukelia staigus oksitocino ir endorfinų šuolis, kurio šiuolaikinės moterys praktiškai nebegauna, nes tam reikalingi ramūs paskutiniai nėštumo mėnesiai, mielos gimdžiusios moterys, prisipažinkit, negi paskutinius porą mėn gulėjote lovoje ir mezgėte kojinaitės? greičiausiai šveitėte visus namų kampus, pirkote paskutinius dalykėlius vaiko kraiteliui ir stengėtis susižymėti visas "iki gimdymo reikia" varneles) Net norėjusi kūdikio moteris gali susidurti su dideliu šoku, jog nėra euforijos, nėra palengvėjimo, ir tavo kūnas vis dar yra kitoks. 

Norisi apipilti šaltu vandeniu tuos, kurie galvoja, jog moterys lengva ranka mėto kūdikius į vieną ar kitą šoną, ir kad gyvybės langelis joms tėra privilegija nusipurtyti nuodėmės vaisiumi. Bet moterys negauna pakankamai pagalbos tiek pogimdiniu laikotarpiu, tiek edukacijos, kas gali nutikti su emocine būsena, kiek daug iš tiesų reikia paramos iš šalies. Pridėkit dar pogimdyvinę depresiją, kuri gali ištikti bet kurią - vienintelė indikacija jai - būti gimdžiusia moterimi,ir be pagalbos su ja nesusidorosi, nebent šiaip esi be proto stipri ir žinai, kaip dirbti su savimi. Dauguma nežino arba mokosi, ir kelias į gebėjimą tvarkytis su savo emocijomis ir traumomis yra ilgas ir vingiuotas. Ar žinojot, jog pagrindinis taškas įvardinti trauminiam gimdymui remiasi klausimu "ar tau buvo sunku gimdyti ir ar norėtum išgyventi tą patį gimdymą antrą syk?" (taip taip yra ir daugiau kriterijų - kontraindikacijos, potrauminio streso simptomai, bet net mediciniškai sklandus gimdymas gali būti trauminiu, jei moteris jį atsimena ryškiai ir nenori kartoti, nes skaudėjo, pavargo, gydytoja kažką pikčiau leptelėjo etc. ir kažkada su ta trauma reiks susėsti ir dirbti su emocijomų ir minčių valdymų ir suvokimu, kas kaip ir kodėl)

Grįžkim prie humaniškumo nebuvimo, atsakomybės... nehumaniška palikti kūdikį saugioje, šildomoje erdvėje, kur greičiau nei po minutės suskambus varpeliui iš gimdymo namų atbėgs slaugė ar gydytoja ir pasirūpins mažyliu? na juk tikrai konteineris geriau, ane? Tai sunkus sprendimas, bet kartais namai nėra saugi erdvė, namuose nėra maisto, šildymo, yra psichologinių ar finansinių problemų, apskritai nėra noro mokytis įgūdžių ar suvokimo, kaip aš tą kūdikį užauginsiu, ir priimti sprendimą atiduoti į geresnes rankas yra protinga, atsakinga ir svarbu. Gyvybės langelyje atsidūrusio Kūdikio būklė įvertinama, atsižvelgiama į tai ar jis buvo gimdytas namie, ar ligoninėje, patikrinama ar palikti kokie dokumentai, asmeniniai daikteliai. Vaikutis keliauja į globą, jei nėra kokių sveikatos problemų, jei yra lieka gydymo įstaigoje, gauna gydymą. (šiuo metu tokius sergančius mažius lanko ir myluoja Niekieno vaikai savanoriai. ne tik kūdikius, ir vyresnius mažylius iš globos namų neturinčius, kas juos lankytų. Vaiko gijimui be proto svarbu jaustis apgaubtu meile, rūpesčiu, švelnumu, paglostymais, apkabinimais)

 Mama turi kelis mėnesius persigalvoti, ir atvykti jo pasiimti. Jei reikės, jai bus suteikta ne tik psichologinė pagalba, bet ir nukreipta į moterų krizių centrą, pagalba su apgyvendinimu, daiktais vaikui, finansais. Jei moteris nepersigalvoja - vaiko laukia nauji tėvai. Kūdikio įvaikinimas Lietuvoje vyksta pagreitintu procesu. dažniausiai jau yra laukiantys, pateikę dokumentus, praėję psihologinius patikrinimus, finansinio stabilumo įrodymus, motyvacinius pokalbius ir tiesiog laukia. vyresnio vaiko įvaikinimo procesas yra ženkliai sunkesnis. bet tuo pačiu suteikti kūdikiui saugius namus reikia kuo greičiau, tad bent jau čia esam padarę pažangą. 

Per 13 gyvybės langelio veikimo metų išgelbėti 86 vaikai. Tai nėra likimo valiai palikti kūdikiai. Tai išgelbėtos gyvybės. tai 86 sunkūs sprendimai su krūva permąstymų kiekvienai moteriai. Dalis jų savo vaikučius atsiėmė, sulaukė pagalbos jautriu ir emociškai sekinančiu laikotarpiu. Joms tai buvo lyg pagalbos skambutis, kurio surinkti kitaip negalėjo. Nes Lietuvoj mažai dėmesio skiriama pogimdyvinei depresijai, jos edukacijai, jos gydymui. Daug moterų vargsta net nežinodamas, kas joms yra. Apskritai mažai dėmesio emocinei sveikatai. 

šiandien taip pat ir savižudybių prevencijos diena. ir aš nekalbėsiu kiek žinau istorijų, kiek moterų paliko savo kūdikius, ir išėjo. Kiek nuvežė mažiuosius į mokyklas, darželius ir daugiau niekada nebegrįžo namo. Tad nepamirškit paklausti savo besilaukiančios draugės, giminaitės, kolegės, etc - kaip tu iš tiesų jautiesi, ar domėjaisi būsimais emociniais kalneliais, ar turėsi su kuo pasikalbėti, kai bus per sunku, ar žinai, kur galėtum kreiptis pagalbos, jei tau jos prireiks? ir šiaip negailėkim komplimentų ir palaikymo žodžių viena kitai, nes kas daugiau jei ne mes (moterys) išgelbės pasaulį?

ir baikim pagaliau drabstytis purvais komentaruose.

----

tėvų linija, konsultacijos tėvystės, motinystės, vaikų klausimais, emocinė pagalba, ir tiesiog išklausymas.

 17-21 val  8 800 900 12

pagalba moterims linija, jaučiant nerimą, stresą, neturint su kuo pasikalbėti, stokojant žmogiškojo kontakto, 

visą parą 8 800 66366

Jaunimo linija - savižudybės mintys, poreikis pasikalbėti, 

visą parą 8 8000 28 888

songs

So I was listening to your songs all day

It made my heart ache

But somehow in a peacefull way

And gather all my strenght

Cause days are dark

There's war outside

It's far, it's near, it's everywhere

So I just want to listen to some songs

Of stories, piece of mind and wicked

And memories, and flashbacks

Of the peace we used to have

White wine with water melon

Even with the sadness in our minds

And inner chaos puzzle piece

Life still was pretty nice

varnas

 

Iš varno skrydžio aš tave matau

Kartoju tyliai: "o šešėli mažas

Tai ištirpsti, tai augi, kol sukioju lempą"

Ir mano perspektyvos ratas

Užsisuka tarp rašymų ir tarp tapau

Rausvais dažais drobulę baltą

O kas čia bus, o kas čia bus?

Rytiniai paukščiai čiulba,

Tarp juodraščių užsikasė poetas.

Šešėlių ir šviesos štai piruetas

Jau kviečia į paveikslą mus,

Pavargus drobė studijoje tyliai murma.

Štai katinas tarsi juoda naktis,

Akim medžioja mano varną.

Apsigaubiu pečius šilko skara

Laiškuos pasaulį šviesų megzdama.

Man rankose garuos melsva ugnis,

Štai katins jau žiaumoja varną.