nusiprausk

Ar atsimeni tą garsą, klykiančių žuvėdrų.? jos skrenda virš tavo galvos, ir šiek tiek grumiasi su vėju. Už nugaros bangos, aukštesnės už mane. ir garsai, atrodo, pavadinai, juos ūžesiu. Viskas aplink erzino. Sėdėjom ant šlapio smėlio ir gėrėm arbatą.

Tą vakarą lietus viską nuplovė.

Atmerkiau akis į saulę virš savo galvos. Šaltos bangos skalavo plaukus. Pirštai aplipę jūržolėmis. Sušalę. Vos pajudinau. Reikėjo atsisėsti. Ištiesti nugarą, pasiražyt, kaip katei. Bet aš ilgai gulėjau ir žiūrėjau tai į plaukiančius debesis, tai į kraują, ant savo suknelės. Nežinau, kaip radau jėgų pakelt žalumynais aplipusią galvą. Girdėjau vaikiškus šauksmus apie undinę.
Į kopas, sumurmėjau sau po nosim.
Žingsniai buvo sunkūs, ėjau lėtai.

Ir tada vėjas užpūtė smėliu mano pėdsakus.

Atmerkiau akis ir susigūžiau. Iš šalčio. Drebėjai ir tu. Bet tuo pačiu su šypsena daireisi, kur dingo žuvėdros. Mano pėdos klimpo smėlyje. Kliuvo už nendrių. Griuvau ir susipjausčiau. Vėl ir vėl. Kažkur aidėjo vaikiškas juokas. Ėjai užvertęs galvą, stebėjai sunkius debesis ir plačią mėnulio šypseną. Kodėl vis griuvau aš.? Kas trečiame žingsnyje. Iki lietaus lašai ėmė plėšyti odą, upeliais tekėti per kūną, Kol nuo šalčio aptemo akyse.

Ar tada vanduo viską sugriovė.?

atmerkiau akis iš po trijų antklodžių. Už lango giedojo gaidys. Rankose vartei mano smėlio pilių ir žuvėdrų nuotraukas. Jų turbūt nebeliko. Ūžė virdulys. Koks mielas garsas, pasakei,per tyliai. kambarys užsipildė garais. Ir rūku.
Kraujo kvapas. jūros šniokštimas. Jūržolės mano delnuos. Peilis ant palangėS. Tavo pėdos. Ir akys. Užmerktos. Mano mintyse pažyra trupiniai. Yra žmonių, kurie vadina tai prisiminimais.

bet greit neliko,nieko, tik tamsa ir skausmas.

Ir aš atmerkiau akis, ir Vėl lijo. Ir Vėl klykia žuvėdros, ir jūra vėl gieda savo giesmę. Ir aš vandeny iki kelių, ir bėgu į kopas, ir kas žingsnį mane vis labiau skandini. prieš akis smėlio pilys, už mane jos aukštesnės, ir rankos ant mano pečių šaltesnės už vėją. kas trečiam žingsnyje po vandeniu man šypsos ryškūs gintarai.

Ar tu atsimeni, šalia pušyno, sena moteriškė kuždėjo, kaip visa nuplaus vanduo, ir kraują, ir sielą juodą, ir mintys išsivalys.

Sulig paskutine banga virš mano galvos, akis pirmąsyk užmerkiu.