epizodas

Žadintuvas klykia. Ausyse spengia ir cypia. Vos pakeliu sunkią galvą nuo pagalvės, pramerkiu akis ir skaičiuoju rausvus šviesos mirgulius kambaryje. Dar per anksti. Tiek mano protui, tiek mano kūnui. Šiaip ne taip išsiropščiu iš lovos, traukiu iš spintos drabužius. Kojos jaučia šaltas grindis, kambaryje pro pravirą langą ūžia vėjas. Vėsa keliauja oda ir ši šiurpsta. 

Duše stoviu po lediniu vandeniu ir kalenu dantimis, laukiu, kol įšils, ir bus galima išsitrinti muilu. Bet vanduo neskuba, ko jam skubėti? Veidrodyje atspindys mėlynomis lūpomis ir paklaikusiomis akimis. Nežinau, kaip pajėgiu matyti negalėdama atmerkti akių. Staiga šliūkšteli pragariškas karštis ir iššoku iš vonios neišsimuilinusi. Trinu kūną rankšluosčiu, negyvos odos skutai laksto į šalis, rankos ir pečiai įrausta. Greit, kol nespėjau atvėsti įlendu į drabužius. 

Virtuvėje įsipilu vandens, išsitraukiu vaistinėlę. Valerijono tabletės, žolelių ekstrakto kapsulės, melisos ir pipirmėtės granulės, ir dar ramybės lašelių į stiklinę. Rytinis ritualas, kuris apramins sielą, ir dienos eigoje neatlaikiusi tiesiog apsipilsiu ašaromis, užuot puolusi rėkti, daužyti indus ir trankyti durimis. Nuryju vienu gurkšniu ir užkaičiu virdulį. Svajoju apie kapučino su standžia puta, apie kruasaną su kumpiu ir sūriu. Bet plikysiu levandų ir medetkų arbatą, ir avižinę košę. 

Nes pusryčiai turi būti sveiki ir naudingi. 
Nes kava ir raminamieji nedera tarpusavyje.
 O kumpis ir sūris tik riebalai. 

Košė stringa gerklėje, prėska ir šiurkšti, o arbatos kvapas staiga ima erzinti, praradęs visas magiškas ramybės galias. Gurkšnoju tuščiu žvilgsniu skaičiuodama tolumoje besiganančius žirgus, narcizus darželyje, ir obels pumpurus. Vaizduotė gali nunešti toli, gali nunešti mane bet kur, o štai aš stoviu prie lango ir skaičiuoju žiedus, užuot svajojusi apie Paryžiaus gatveles ir įkyrias gėlių pardavėjas.

 Kolidoriaus veidrodyje į mane žiūri pavargęs žvilgsnis. 

Tu viską gali, rytas už vakarą protingesnis,
 tik anksti kėlęs nuveiksi daugiau ir produktyviau, 
viskas veda į kokybę ir sėkmę. 
Gyvenimas yra gražus. Be proto mielas ir saldus. 
Ir šiandien Tavęs laukia dar vienas nuotykis. 

Tik atspindys veidrodyje net neketina šypsotis, neketina pamerkti akies, ir aš palieku jį už nugaros, tegu laikosi įsikibęs savo nebūtų sielvartų. Grįžtu į virtuvę. Kriauklė pilna murzinų ir pridžiūvusių indų. Į pagalbą vėl kviečiu karštą vandenį. Trinu ir šveičiu, ir niūniuoju. Lėtai kraunu indus į džiovyklę. 

Lėkštė. Puodukas. Taurė. Dubuo.

 Lėkštė. Puodukas. Taurė. 

Lėkštė. Puodukas. 

Lėkštė. Lėkštė. Lėkštė.

Žvilgteliu į laikrodį. Skaičiukai liejasi. Apsidairau. Akys užkliūna ties indais džiovyklėje. Ar aš juos išploviau? Ar jie atrodo švarūs? Sudedu atgal į kriauklę po vieną, prileidžiu vandens. Lai atmirksta. Manęs laukia darbai. Ir į veidrodį reiktų užmesti akį. 

Moteris turėtų vilkėti sijoną. 
Lakstyti plevėsuojančiais plaukais.
 Susijungti su žeme
 ir taip papildyti savo kūrybinės energijos resursus.
 Ji turi įkvėpti vyrą ir puošti namus, 
džiuginti visus savo buvimu šalia, palaikančiu žvilgsniu, 
ir švytėti gerais ketinimais ir laimės linkėjimais.

Bet štai aš sėduosi prie kompiuterio, barškinu mygtukus, atrodo namai aidi mini sprogimais. Bet tai tik smegenys aštrina mano pojūčius. Keltis penktą ryto, dirbti skaudančia galva, ir vistiek nuveikti mažiau nei įprastai. Visas šitas rutinos ir režimo įvedimas su lyg kiekviena diena ima atrodyti vis absurdiškiau. Kas man iš dienotvarkės ir sveiko meniu, kai ryte negaliu atmerkti akių, perpiet jau vos pavelku kojas, o po mankštos jau tepuosi tepalais nuo skausmo, kad tik atsikelčiau nuo grindų. 

Bet dirbant prie kompiuterio turi nepamiršti mankštinti
 ir kūną, ir nugarą, ir kojas, ir rankas. 
Daryti pertraukėles, 
ir akių pratimus,
 išgerti vandens ir būtinai pakvėpuoti grynu oru. 

Lauke nebuvau jau dvi savaites, kaip gerai, kai yra maistas į namus, ir kosmetika į namus, ir vaistinė į namus. Daugiau nieko man ir nereikia. Tik tylos ir ramybės. Įsijungusi meditacinę muziką dirbu ir atrašinėju į laiškus, o mintyse niūniuoju The Rasmus, ir kulnu grindimis mušu į taktą.

 Žmogaus nepriversi atsikratyti vidinės muzikos. Ji gros iki išplėši širdį jam iš krūtinės. Ji aidės kiekvienoje kūno kertelėje iki paskutinio atodūsio. Ir dar ilgai laikysis kitų atmintyje ir sapnuose. Tik kas mane atsimins, kai atsiribojau nuo pasaulio. Nuo pavojų, galimų ir išgalvotų. Nuo negandų ir apgavysčių, nuo žmonių, kuriais galbūt galima pasitikėti, bet ko gero ne. Tai kam rizikuoti? 

Vakare po dar vieno šalto dušo, rausdama spintoje drabužius kratau eilinio seminaro įžvalgas ir netikiu, kaip galėjau įsileisti į galvą tokias mintis, ir tokius nerimus, o dabar jau nebepajėgiu kovoti su savo pačios pasąmone.

Moterys neturėtų dėvėti juodų apatinių,
 jie blokuoja kūrybinę energiją, 
užgožia sielą tamsiomis mintimis ir ilgesiu. 
Reiktų rinktis gėlėtus raštus, šilkinius audinius, 
šviesias ir šiltas spalvas.
 Siela galės žydėti, 
semtis įkvėpimo iš visatos ir skleisti džiaugsmus pasaulyje. 

Bet jei tik tai duotų man vyrams priskiriamos logikos ir šaltakraujiškumo, užtikrintos analizės gabumų, agresijos ir nors lašą saugumo tiesiai iš savo esybės gelmių, aš įlįsčiau ir į vyriškus apatinius, jei tik šita magija veiktų ir tai padėtų tvirčiau stovėti ant kojų.

Bet štai čia aš basomis, su flaneliniais markškiniais, dirbtinio šilko chalatu, še tau visata, auka, tyra ir murzina tuo pačiu, užpildyta sveikiausio maisto, ištreniruotu kūnu, bet pavargusi, silpna ir bejėgė. 

Kaip tau tokia dovanėlė? 
Ar ketini mane praryti greitai, ar lėtai pasigardžiuodama?
 Ar prireiks aštraus padažo? 
O gal druskos, prie tokios nugludintos ir švelnios būtybės?

Veidrodis kolidoriuje staiga ima kvatotis, drebėti, aižėti ir skilti. Pažyra į krūvą stambių blizgių šukių, nukloja grindis, atrieda net iki mano basų baltų kojų, ir aidi, aidi varpeliais ir upelių čiurlenimu, žvirblių čirškėjimu ir varnėnų švilpimu. Užgožia už lango ūžiantį vėją ir pagaliau, pagaliau nutildo mano pačios mintis.