kada paskutinį sykį rašei.? parašyk knygą.!
Apie tai, kaip nėra įkvėpimo, kaip nesirašo, kaip tylu kūrybinėj krizėj...
Būna dienų, kai jaučiuosi, jog nerašiau šimtą metų. kaip kvaila. kaip naivu. ne man nugyventi šimtą metų. bet tos dienos atrodo tokios sunkios ir tamsios, tiršta migla apsitraukiusios. Tuomet griebiu popieriaus lapą, rašiklį. vyksta prievartavimo procesas. kančia, mažytei ir trapiai, kūrybos proceso pasiilgusiai sielai, nes - Šedevrai negimsta įsakius jiems gimti. o vilkai viduje nestaugia kilt ir kurti.
nors turiu (o gal reiktų sakyti turėjau?) ne vieną receptą įkvėpimo vilionėms, ir patarimų iš artimų žmonių netrūksta. matyt menko menininkėlio gyvenime neišvengiamos tos tuštumos pauzės, nieko nebuvimo, sąstingio etapai, meškiškas žiemos miegas. Kaskart tai praeina, kaskart būna skaudžiai keista, lengvai melancholiška, rudeniškai liūdna, bet ramu, lyg skaičiuojant lietaus lašus ant lango, ramu, lyg jau viskas, paskutiniai ranka rašyti sakiniai buvo laiške, ten ir baigias mano kūrybinės kančios. kūrybinis gyvenimas, ir bandymas išsiaiškinti kokio stiliaus mano eilės. juk viskas anksčiau ar vėliau baigiasi.
ak, kaip smagu griebtis kraštutinumų.!
Gero kūrinio laimė trapi, ir pakankamai trumpalaikė, ir kaskart vis aukščiau pakelianti kartelę naujam darbui, naujoms mintims ir idėjoms, kaskart vis labiau reikia šauktis, ieškoti, jausti, stengtis būt suprastai ar nesuprastai, vis daugiau dvejoti, daugiau trinti, daugiau slėptis po simboliais, galvoti, kaip išsaugoti nuoširdumą, o gal šnekėt ne apie save, pabandyt pažinti svetimų sielų kerteles, svetimas mintis įvilkt į naują rūbą, ir parodyt svetimą pasaulį savo akimis.
Už lango tamsumoj teka gyvenimas,
Mano delnuose badaujančių mūzų alsavimas.
Tyliai į ausį šnabždantys demonai, seka pasakas apie katinus ir kalnus iš stiklo,
o šiltuos pataluos - nerimas ir svajonės, baimės ir norai,
norai būti, būti kažkuo, būti su kažkuo, būti kažkur.
Tarp upių krantų, debesų padangės ir krauju trykštančių saulėlydžių. tarp
čia nieko konktretaus
pasislėpusių viso gyvenimo istorijų, neišnarpliojamų, nesuvokiamų, pamirštų.
Aš nesislepiu, gal netyčia užvėriau duris įkvėpimui, atversiu bent langelį, aš neieškau, aš maniau, maniau, kad radau, turbūt pamečiau, ir gyvenu toliau, akmeninim grįstom gatvėm eidama ir slėpdama nuo praeivių šypseną, skriejančią ateities link.