Ir mėgstu žiūrėt į akis. Į vyrų, o gal reiktų sakyt vaikinų. Nesvarbu. Nes moterų akys slepiasi po tušu, po makiažu, po spalvotais lęšiais, ir kad jau slepiasi, tai ne tokios ir įdomios.
Dažnai susimąstau, ar kas atkreipia dėmesį į tai, jog tyrinėju jo akių spalvą, blakstienų kiekį ar antakių formas, jog skaičiuoju randus aplink akis. Kaip vyrai sugeba įsitaisyt randų aplink akis.? Ar skauda, ar tam tiesiog užtenka šakai brūkštelėt skruostu.?
Turbūt keisčiausias iš mano lūpų išsprūdęs komplimentas ir buvo, ar tu žinai, kad tavo randai gražūs.?
Galėčiau valandų valandas praleist tiesiog žiūrėdama pro langą, ir galvodama, (baisu, koks laiko švaistymas), taip pat stebėdama katę ir katiną, ir lygiai taip pat galėčiau nuolat vis iš naujo ir iš naujo tyrinėt tas pačias akis, skaičiuot blakstienas, stebėt kaip jos keičiasi, kaip jos reaguoja. į tamsą, į šviesą.
Paslapčia, tyrinėjamam objektui nematant, skaičiuot randus, galvot, kokia šviesa juos apšviesti, kad išryškėtų, kokia - kad pasislėptų. Prie kokių spalvų sienų pastatyt, kad švelniai pakistų ir akių spalva. Apie rakursus, apie kadruotes. Apie korekcijas, apie tai, ties kur reiktų sufokusuot ryškumą.
Taip netyčia prisimenu, jog esu fotografė, jog seniai belaikiau fotoaparatą rankose, seniai ką nors gaudžiau ir kalinau kadre, seniai bevogiau sielas, seniai bemąsčiau apie planus ir ryškumo zonas. Ir lyg iš naujo jaukinčiausi fotografiją, pradedu tai begalvodama apie mažiausias detales, apie randus aplink akis.
