Mano mintys tebeklaidžioja paukščių taku ir krentančių žvaigždžių pėdsakais. Mažyčiame vėsiame kambarėlyje, alsuojančiame meile prisiminimams, Japonijai ir knygoms gyveno tūkstančiai pašnekesių. Gyveno ir ilsėjosi, kartodami senų laikų mantras.
Pasaulyje viena prie kitos glaudžiasi milijardai sielų, glaudžiasi, nes šalta po vieną, nes nėra su kuo dalintis juoku ir šypsenom, ašarom ir kartėliu, liūdesiu dvelkiančiom dainom, ir kumsčiuose apsigyvent ketinančiu pykčiu. Laiškuose, slepiam pačias gražiausias mintis, pačias paprasčiausias sielų istorijas, brangių ryšių atminimus ir laimės kvapą. Laimės, kuria kvepia, sielom susitikus.
Žolelių arbatos garuose užsimaskavusi deivė fortūnos, kužda į ausį užkeikimus, norų ir svajonių išsipildymui, per sapnus, per meteorų ir lėktuvų medžioklę, per paslapčių dėžutės stebuklingą energiją, kutenančią širdį ir sielą artėjant gražiausių akimirkų link.
Žiogų melodijose. Ach, jos mane persekios visą gyvenimą, gros mintyse, šokdins sielą ir ramins kūną, nuves į nesuvokiamus, neaprėpiamus apmąstymų tolius, pačius painiausius svajonių pasaulius, kur susitinka žmonės, iš praeities ir ateities dabarties paslapčių labirintuose. Ir šneka, savo kalba, savo simboliais, savo gestais, tarp knygų puslapių ir apkabinimų besislepiančiais jausmais. Nuoširdumu ir atvirumu, draugyste. Visur, visur girdėt žiogai, primenantys dangaus žemėlapius, kelius, gėles po kojomis, naktinių drugelių tango ir besidraikančius plaukus vėjyje. Plaukus vaidilutės pavasario.
