tschüss

Išeinu šiltu vasaros lietum kvepiančiais žingsniais. aš palieku tuščią lapą. aplaistytą kava ir mėtų arbata, mėlynais dažais ir plunksnomis, palieku kruvinus pirštų antspaudus ant sienos. >

> Mano dabartis pinasi su praeitimi, tyliai kikena baikštus Praeities aš, kokiais mažyčiais žingsneliais aš judu pirmyn, kad vis gręžiojuos atgal jam pamojuoti, kaip sukandu dantis, ir užmerkiu akis, žiemos pūgai pučiant į veidą, lietaus lašams krentant ant blakstienų, kaip suleidžiu nagus sau į delnus, giliai įkvepiu tardama "aš dar gyva", kaip nakties tamsoje bandau išburti sau nemirtingumą rašydama. Kaip dvigubinu laimę svetimuos tarpupirščiuos. <

Už nugaros lieka prisiminimai, lieka krūvos praeities šmėklų, žvanginančių grandinėmis, ir degančios žvakės, naikinačios šimtmečio senumo laiškus. >

> Mano mintyse aidi muzika, kurios niekas niekada man nesugros, aidi žodžiai ir eilėraščiai, kuriems nelemta būti užrašytiems, kurių nedeklamuos svetimos lūpos, neskaitys nepažįstamųjų akys, nesuvoks niekieno smegenys. Susipančioju savo pačios pasąmonėje, baimių ir nerimo grandinėmis, kišenėse barška rakčiukai nuo pasitikėjimo spynų. Langeliai - mažyčiai plyšeliai šviesos sielos tamsumoj. Pro tuos stebuklingus langelius bando pažvelgti mano širdžiai mielos sielos. O man - paslaptis ką jos mato, ką skaito iš mano akių ir lūpų. <

Kadanors lyg nespalvotą seną filmą per projektorių... mintyse matysiu tas pačias ašaras ir juoką, girdėsiu tuos pačius žodžius, ir jausiu keistą, šaltą nerimą širdy.  >

> Kaspinu surišti plaukai, ir sielos tarpusavyje, žmonių mintys dabar surištos laiškais ir laidais, viskas pinasi, rišasi mazgai, atsiriša, trūksta, prisivelia varnalėšos žiedų, dulkių, plaukų, siūlų iš iširusio močiutės megzto megztuko. Viskas susiję. Tarp smegenų vingių nervinėmis ląstelėmis keliauja būties ir buities aprašai, kuriami iš dabarties - praeities patirties. greitai.  Lyg saujomis sprunkantys plaukai. <

Kadanors vėl negalėsiu rašyt, pamesiu žodžius iš naujo, ir tyliai skęsiu gelsvuose juodraščiuose aplaistytuos arbata, tyliai niūniuosiu sieloj skambančias melodijas.

o dabar - Katiniškame murkime skęsta laikas.

Sakka no sakka*

Mano mintys tebeklaidžioja paukščių taku ir krentančių žvaigždžių pėdsakais. Mažyčiame vėsiame kambarėlyje, alsuojančiame meile prisiminimams, Japonijai ir knygoms gyveno tūkstančiai pašnekesių. Gyveno ir ilsėjosi, kartodami senų laikų mantras.

Pasaulyje viena prie kitos glaudžiasi milijardai sielų, glaudžiasi, nes šalta po vieną, nes nėra su kuo dalintis juoku ir šypsenom, ašarom ir kartėliu, liūdesiu dvelkiančiom dainom, ir kumsčiuose apsigyvent ketinančiu pykčiu. Laiškuose, slepiam pačias gražiausias mintis, pačias paprasčiausias sielų istorijas, brangių ryšių atminimus ir laimės kvapą. Laimės, kuria kvepia, sielom susitikus.

Žolelių arbatos garuose užsimaskavusi deivė fortūnos, kužda į ausį užkeikimus, norų ir svajonių išsipildymui, per sapnus, per meteorų ir lėktuvų medžioklę, per paslapčių dėžutės stebuklingą energiją, kutenančią širdį ir sielą artėjant gražiausių akimirkų link.

Žiogų melodijose. Ach, jos mane persekios visą gyvenimą, gros mintyse, šokdins sielą ir ramins kūną, nuves į nesuvokiamus, neaprėpiamus apmąstymų tolius, pačius painiausius svajonių pasaulius, kur susitinka žmonės, iš praeities ir ateities dabarties paslapčių labirintuose. Ir šneka, savo kalba, savo simboliais, savo gestais, tarp knygų puslapių ir apkabinimų besislepiančiais jausmais. Nuoširdumu ir atvirumu, draugyste. Visur, visur girdėt žiogai, primenantys dangaus žemėlapius, kelius, gėles po kojomis, naktinių drugelių tango ir besidraikančius plaukus vėjyje. Plaukus vaidilutės pavasario.

*kai pavadinimui pristygsti minčių, nes visas grožis pasislėpė prisiminimuos..

Nutapyti.

Jei mokėčiau piešti, aš Tave nutapyčiau. 

Bet ..

Reikia nemiegoti tris paras. Kankintis ir stūgauti prieš mėnulį. Raustis tarp eskizų beieškant švaraus popieriaus lapo. Drožti pieštukus. Visus. Įvairiausio minkštumo ir kietumo. Susirasti pasteles. Ir dažus. Teptukus numazgoti. Du kart. Paslėpti viską šalia. Padaryti ranka pasiekiama. Užmerkti akis ir matyti. Akis. Melsva akvarele išlietas ant storo popieriaus. Ne. Sulaužyti teptukus. Prisidaryti arbatų. Mėtų, Čiobrelių, Aviečių. Dvi plyteles šokolado. Proto ir įkvėpimo mitybai.  Piešti. Braižyti. Glamžyti. Svaidyt į sienas ir veidrodį. Keiktis. Dainuoti tekančiai saulei mintyse tapant skruostų linijas. Taip , taip, šiek tiek kairiau, truputį dešiniau. Gurkšnis arbatos. Puodelyje atsispindi šviesos ir šešėlių žaismas. Būsimas. Dar nesamas. Niekada nematytas. Viduje jausmas. Toks verdantis. ir tarp pirštų atsiduria.. lapai.. pieštukai. Išsijungia geltonos sienos. Įsijungia miražai. 

Mintyse lyg Picasso paveikslai, iš trikampių ir apskritimų, kuriuose įsikūrė Tavo akys ir lūpos, ausys, ilgos blakstienos, nosies galiukas. Sėdi ten ir neduoda ramybės. Pastelių nuotrupomis pasidabinę pirštai lape glosto Tavo veidą, piešia skruostų linijas, bando apčiuopti susitaršiusias plaukų sruogas. Pieštukas braižo sąsiuviny keistus vingius ir linijas, brūkšniuoja, tušuoja negailėdamas popieriaus ir staiga susšvinta Tavo žavinga šypsena. Lėtai kreidele juodame lape braižau akių kontūrus ir  švelniai švelniai įpilu į jas blizgesio su savo atspindžiu. Ten kairėje, lapo apačioje iš pradžių vos vos, švelniai priglundant prie popieriaus, o vėliau vis grubiau ir smarkiau išbraižiau Tavo rankų linijas, pirštus ir alkūnę. Gaila, popieriaus, jis tyliai verkia, tikriausiai iš pavydo, arba iš laimės, kad kažkas jame šitoks gražus.

poetai

Poetai slepiasi po juodais švarkais ir po skėčiais nuo lietaus. Iš baimės, jog jų užrašų knygutės su niekam nerodomais eilėraščiais ir sakiniais peršlaps ir išnyks. Tuo pačiu pranyks ir vienintelis nebylus jų būties įrodymas. Jų savasties trupiniai. Užmaskuoti po odiniais viršeliais, saugomi šaltų rankų, žmogiškosios šilumos neragavusių. Nes poetai būna vienišiai, tyliai sėdintys savo mylimuos kampeliuos po medžiu, nuošaliau nuo visų, atokiausiam parkely. Pro akis prabėga vaikai ir įsimylėjėlių poros, keli juodi katinai, liežuvį iškišęs šuo ir burkuojantys balandžiai. Lėtai link jų artėjanti močiutė su batono rieke rankoje. Atsisuka ir nusišypso, nulydi gerumo kupinom akim. O poetai sėdi nebylūs kaip sėdėję, užsirašinėdami kažką į savo paslaptingas knygutes. Paslaptingas, nes niekam neduoda net pačiupinėti, naktį slepia po pagalve, o ryte išsineša su savimi į svetimą pasaulį nematomos laimės paieškoms. Vakare išvargę iš po nesėkmių dienos vėl gulas su vienintele savo gyvenimo meiluže  - kūryba -  į lovą, nemigos nakties kančioms. Skaičiuoja žvaigždes už lango, belaukdami kol kuri nors nukris ir galės sugalvoti norą. Parašyti knygą.  Pirmoji vieta poezijos konkurse.  Išspausdinti knygą. Didžiųjų dėžių pripažinimas. Šūsnis pinigų. Galas vienatvei. Bet vis gi poetai slepiasi po juodais drabužiais ir vieniši gurkšnoja kavą ant suoliuko toliau nuo gatvės šalia dailininkų tapančių tekančią saulę ir svajojančių apie pripažinimą.

Pasiliksim širdy.

Ji žiūrėjo pro langą į nuo saulėlydžio nusidažusius rausvai dūmus. Nežinia, ką galvojo, bet akys ir lūpos palaimingai šypsojosi, o dangus po truputį niaukėsi grasindamas lietumu. Tačiau tai nei gąsdino, nei neramino. Siela klaidžiojo savo labirintuose ieškodama atsakymų, atrastų seniai ir paslėptų pasąmonės palėpėje.

o aš pamenu save šalia, su puoduku karštos vyšniomis kvepiančios arbatos. Pamenu, kaip jaukiai puodukas šildė delnus, o mano pačios mintys tylėjo. Tik akimis tyrinėjau tapetų dėmes ir bandžiau įžvelti gyvenimo prasmę. Dar iki šiol tebesižvalgau.

Mintyse peržiūrėjau savo praeities filmus, nespalvotus, lyg iš nebyliojo kino. Prieš akis išnirdavo tik vaizdiniai, jokio garso. Gal todėl buvo sunku viską apmąstyti, įvertinti, išaiškinti. Matyti laimę ir šypseną po sunkių dienų yra maloniau nei medus arbatoj, kai sergi, nei klausytis mėgstamos muzikos. Jei galėtų, murktų iš  džiaugsmo širdis. man patinka, kai šalia manęs esantys žmonės yra laimingi.

Nepamenu pokalbių, nepamenu nė žodžio. Bet prisimenu juoką ir ašaras, dainas, piešinius ir kūrybą. Bemiegių naktų sekundės bėgdavo virsdamos valandomis, atimdamos iš mūsų poilsio akimirkas ir apdovanodamos prirašytais popieriaus lapais. Mūsų namai patapo kūrybos archyvu, minčių palėpe, kurioj galėjo apsilankyti kiekvienas.

O dabar aš einu pro šalį, žiūriu į tuščius langus, juose nematyt mūsų veidų. Nematyt, kaip ieškom šviesų kaimynų languose, mes taip ir nesulaukėm nei vienos audros kartu. Ir aš tyliai perskaičiuoju, ar tai tikrai tie langai, už kurių slėpėsi istorijos apie meilę, laimę, liūdesį, ašaras ir gyvenimą. Mes ten mylavom katinus, keikėm kaimynus, ir viskas staiga dingo. Nebeliko mes. Likai Tu. o aš kažkur, po langais mintyse niūniuoju Tavo dainuotas dainas. Dar ateisiu arbatos. Pakalbėsim apie dūmus per saulėlydį, apie murkimą, laimę ir pavasarį. Mūsų laimės pavasarį. Išsaugosim mus, rašteliuos, laiškuos ir piešiniuos. Pasiliksim  širdy.

*fotografas Irmantas Aleliūnas.

namai, kuriuos valdo pirštai

namai, kuriuos valdo pirštai. pirštai, kurie nuspaudžia durų skambutį. pirštai pasukantys raktelį ir atidarantys duris. pirštai pametę pirštines, bežaidžiantys su batraiščiais. pirštai užkaičiantys vandenį arbatai ir įberiantys cukraus į puodelį. pirštai nuspaudžiantys fotoaparato mygtuką. pirštai beslepiantys žavią šypseną. kutenantys pirštai. nuo kurių užsiveda juokas. ir aidi visi namai, girdi kaimynai ir praeiviai gatvėje. pirštai apsikabinę kitus pirštus. gniaužiantys arbatos puoduką ar sausainį. pirštai badantys į tave šakute, skutantys bulves ir ieškantys kojinių. landūs pirštai. aštrūs pirštai. greiti pirštai. švelnūs pirštai. neduodantys ramybės. pirštai spaudžioja kompiuterio klavišus, kuria istoriją. pirštai kankina popieriaus lapą ir rašiklį. pirštuose žirklės. ant pirštų žiedai. po pirštais stygos verkia liūdnai. pirštai, besisvaidantys pagalvemis. pirštai, renkantys plunksnas iš plaukų. imtynių žaidžiantys pirštai. laiškai tarp pirštų. prisiminimai pirštuos. seni geri laikai. laikas, srūvantis tarp pirštų. mūsų laikas. laikas neniršti. laikas, kurio nepamiršti.

katiną karrrtą sutikau

Kartą sutikau katiną. Jis mėgo vaikščioti vienas, kaip ir visi katinai, kur tik nori ir kiek tik nori. Jis mėgo stebėti žvaigždes. Jaust laisvės vėją statant letenėles naujoj žemėj. Mano naktys buvo truputį vienišos ir aš tuo mėgavaus. Leidaus su mėnuliu į paslaptingas šnekas. Džiūgavau, kad niekas nesako, jog dėl šito iš manęs bus ne kas.

Kartą sutikau katiną. Pašėriau. Paglosčiau. Pašnekinau. Atsidėkojo gražia muzika - murkimu. Ryte išėjo laisvės takais. Palikęs pėdučių šilumą ant grindų. Aš grįžau prie kūrybos, popieriaus lapų, minčių ir arbatos. Dangus užmerkė vienintelę akį - mėnulį.

Kartą vėl sutikau katiną . Skleidė jaukia šilumą ir pasakojo savo kelionių istorijas tyliu kniaukimu. Ryte išlydėjau su viltim, kad sugrįš. Dienos bėgo, saulėtos, lietingos, naktys slinko, vėsios ir ilgos. Prirašiau, primąsčiau daug minčių. Tyliai laukiau mėnulio, žvaigždžių.

Kartą pas mane atėjo katinas, Pašėriau. Paglosčiau. Pašnekinau. jis meiliai murkė ir glaustės apie kojas. Gardesnio kąsnelio žaviom akim prašė. Aš gėriau arbatą, stebejau ramiai, svarsčiau, kokie vienišo padaro galėtų būti planai. Kiek matė žvaigždžių, kiek sutiko žmonių. Kai aš ant palangės miegojau su popierium ir pieštuku. Kai šnekėjau su kažkuo prie puodelio arbatos, kokių nuotykių matė jo akys.

galvojau, reikia prisijaukinti katiną.

Kartą sutikau katiną. šikart jis pasiūlė eiti kartu - Pasivaikščiot paukščių taku. Atsargiais žingsneliais pirmyn į naktį. žvaigždės danguje pavirto žemėlapiu. Mano mintyse sukosi ankstesni gyvenimai, liūdnų žmonių akys ir  prasmės klausimai. Katinas ėjo išdidžiai, taip, kaip vaikšto tik katinai, tik karts nuo karto atsigręždamas patikrinti ar aš neatsilieku. žvilgsniai užkliūdavo už anksčiau nepastebėtų  detalių. Naktis virš galvų paslaptingai šypsojosi.

Vakare įsitaisė ant kelių, Savo nuottykius porino,  ir pėdutėm švelniom sumedžiojo pirštus,  jaukiu murkimu sušildė naktelę. prašė gardesnio kąsnelio....  tokiomis akimis, tokiomis akimis.. kad jeigu išeis, dar sugrįš.... 

žinai, Kaip NEgimsta šedevrai?

Lyja, dangus verkia vėluojančio pavasario.

mano gyvenimas. kvepalai. 

 nauji marškiniai. (ten mano marškiniai!).  

senos nuotraukos, sukarpytos juostelės.

 krūvos spalvų pastelės dėžutėje. 

 šviesų kaimynų languose paieškos. beveik bemiegės naktys. 

 laišku laukimas.  smilkalų aromatas. dūmai.

 seno liūdesio melodija.juodžiausias debesis.

 prisiminimai. nuodai. 

 šypsena. pirstines.

jeigu aš kadanors nuspręsčiau pabėgti nuo dabarties, nuo praeities, nuo savęs ir žmonių, bėgčiau ten, kur dar niekada nebuvau, kur neturiu jokių prisiminimų, nieko nepažįstu, neturiu jokių potyrių, minčių ir jausmų. tad nežinau, kur aš bėgčiau, dar niekada ten nebuvau.

aš esu sąžinė, bjaurus širdies balsas. 

kad tik paspringtum ašaromis, jei verkt mokėtum.

nesvarbu, danguje pavasaris. einu užsirašysiu į paskraidykim kursus, vardan visko , kas buvo, vardan visko , kas yra, vardan visko, kas bus. neįkainuoti lobiai dar laukia kol pasąmonėje paslėptas žemėlapis nubus ir papasakos kur link sukti vairą, mes skrendam. be parašiuto, be sparnų. žemyn nuo tilto. į savo sielų bedugnes, kad tik perėjus ugnį ir pelenus nepritrėkštų kažkieno neapykantos trupiniai.

aš mėgstu savo smegenis. jos ištrina tai kas gali man pakenkti.

nuo septynių. nemigos naktys. raštelis ant durų. tuk tuk tuk. kaip galima neįsileist į širdį. kas ten viduj? ar kas nors mūsų mintis girdi? staiga prašvito. kelios minutės gyvenimo. nusidažė raudonai vakaras, prasimerkė dangus.

.....mano muzika -  mano naktis....

 niekada niekada nežinau,

 kas mane aplankys ir kas pasitiks

 su tyla, 

staugiančia vilkų gauja, 

pasiliks 

su pirmais rytmečio spinduliais.

muzika, 

bėgiojanti stuburo slankstelių stygomis. 

 būna nesiseka. 

nesiseka saujom.

 būna sunku, tačiau, nepabėga.

paliūdėkim kartu.

aš rašau ilgai. lipdau po sakinį į diena. iki tobulumo. pačio netobuliausio. arčiausio mano sielos esybės.
aš praeitim nebegyvenu. mano gyvenimas valkata. skraidantis oro lėktuveliais. bandantis pasivyti pavasario link skriejančius drugelius. suledėjusiais sparnais mano lėktuvelis, rožinis, suplyšęs ir nenustygstančią sielą ant pečiu užsimetęs.

Tūkstantį kartų!

 mažyciai spalvoti žmogeliukai po šviesia plona oda niūniuojantys amžinos laimės melodijas. grumiasi. su dideliais gauruotais juoduoliais iš vidaus draskančiais širdį.

system erotica detected milka died

lagaminėlyje žolė. dygsta, keliasi, grumiasi. naujos mintys, naujos idėjos, planai ir svajonės.

pirmųjų snaigių gatvė

Pirmųjų snaigių gatvei    

Palikau, kas neištirpo

Gilumą jausmų pažadinau

O tava širdis nupirko.

{Jonas Bartkus - Dozė}

Žvaigždių takeliai virš galvų,

Varvekliai blizga ant stogų

Ir laikrodžiui stoties skubu

Skaityt eilėraščius balsu

Šio šalto ir vienišo vakaro tikslas
 Praeivio šypsena paklydus mintyse
Ir  tyliai  pasakytas labas šiltas
Po šimto parašytų laiškuose

Tarp snaigėm nuklotų takų

Atsargiai pėdą aš dedu

Paslysti ir įkliūt į glėbį šiltą,

Norėtųsi, bet viduj baimės stirta

Gelsvų žibintų šviesoje

Tarp pirštų laimė įsikibo

Ir jaukiame žiemos rūke

Širdies ledai staiga  ištirpo. 

Jaukioj pirmųjų snaigių gatvėj

Mes šokom valsą tyliai eidami.

Kad nepasidavėm vienatvei

Mes džiūgavom mėnulio pilnaty.

Kavos puodeliui pasislėpę nuo pūgos
Dalinamės naiviais planais naudos,
Jos paieškos ir ilgesio švelnaus,
Kur turi tie, kas ilgis savojo žmogaus.

dunulisdvylika-dunulistrylika mmm...