Poetai slepiasi po juodais švarkais ir po skėčiais nuo lietaus. Iš baimės, jog jų užrašų knygutės su niekam nerodomais eilėraščiais ir sakiniais peršlaps ir išnyks. Tuo pačiu pranyks ir vienintelis nebylus jų būties įrodymas. Jų savasties trupiniai. Užmaskuoti po odiniais viršeliais, saugomi šaltų rankų, žmogiškosios šilumos neragavusių. Nes poetai būna vienišiai, tyliai sėdintys savo mylimuos kampeliuos po medžiu, nuošaliau nuo visų, atokiausiam parkely. Pro akis prabėga vaikai ir įsimylėjėlių poros, keli juodi katinai, liežuvį iškišęs šuo ir burkuojantys balandžiai. Lėtai link jų artėjanti močiutė su batono rieke rankoje. Atsisuka ir nusišypso, nulydi gerumo kupinom akim. O poetai sėdi nebylūs kaip sėdėję, užsirašinėdami kažką į savo paslaptingas knygutes. Paslaptingas, nes niekam neduoda net pačiupinėti, naktį slepia po pagalve, o ryte išsineša su savimi į svetimą pasaulį nematomos laimės paieškoms. Vakare išvargę iš po nesėkmių dienos vėl gulas su vienintele savo gyvenimo meiluže - kūryba - į lovą, nemigos nakties kančioms. Skaičiuoja žvaigždes už lango, belaukdami kol kuri nors nukris ir galės sugalvoti norą. Parašyti knygą. Pirmoji vieta poezijos konkurse. Išspausdinti knygą. Didžiųjų dėžių pripažinimas. Šūsnis pinigų. Galas vienatvei. Bet vis gi poetai slepiasi po juodais drabužiais ir vieniši gurkšnoja kavą ant suoliuko toliau nuo gatvės šalia dailininkų tapančių tekančią saulę ir svajojančių apie pripažinimą.