yra dalykų, apie kuriuos nekalbama, ir niekas nežino, ir niekam nerūpi. Tik sutemose skraido paskutiniai atodūsiai ir vos gyvos mintis.
Ar yra gražių dalykų. Gražių minčių. Gražių potyrių.
Ar yra bjaurių dalykų, minčių, potyrių.
Nėra nieko.
Tik supratimas.
Nuovargis. Nemiga. Žadintuvai. Maistas. Arbata. Kava. Šokoladas. Kojų skausmas. Vėjo draikomi plaukai. Veidrodžiai. Žinutės. Kelias. Rūkas. Rasa. Lietus. Vėjas. Alkis. Troškulys. Neapykanta. Naktis. Rytas. Debesys.
Pasiklydau.
Neieškokit.
Nerasit.
Lietus viską nuplovė. Viską prarijo rūkas ir išnešiojo vėjas. Tik debesys, tylus stebėtojai, susijaudinę, kiek juokų virsta pragaru, verkia, lieja ašaras, šaltas it ledas, ir skandina gatves.
Veikėjai, pilki ir spalvoti, juodi ir šviesūs, bėga, ir sėdi ant suoliukų, ir lesina balandžius , valgo spurgas, ir rūko, cigaretės lėtai smilksta ir visur byra žarijos, ir vėjas nešioja šiukšles, veikėjai sėdi su laikraščiais, pašnekesiais, kuprinėmis, ir nunešiotais batais, suplyšusiais padais, judina lūpas, ir mirksi akimis, šypsosi ir juokiasi, ir krato pelenus nuo cigarečių, ir išmeta kavos išsinešimui puodelį.
Telefonai skamba. Netyla. Užkliuni už iššokusios plytelės. Iškrenta iš rankų ir sudužta. Paspiria su koja. Ir nueina tolyn. Balandžiai vaikšto aplinkui ir bando suvokti, kas tai per daiktas. Nevalgomas.
Kelio ženklai. Ir juostos. Geltonos ir baltos. Automobilis sankryžoje. Pėstieji prie perėjos. Šviesoforas neveikia. Nedega nei raudona, nei geltona, nei žalia. Ir visi stovi. Ir žiūri, kas į rankas, kas į batus, kas į ratus, į įkaitųsį asfaltą, į balas. Ir niekur neina, nerieda dviračiai ir riedučiai. Visa stovi vietoje. Nei čiulba, nei šlama lapai. Debesys neplaukioja danguje, ir saulė nejuda zenito link. Laikas sustojo. Amžinybė. Tai akimirka, kuri nesibaigia.
Nulūžę nagai. Juose įsipynę plaukai. Medžių lapai, pirštuose, geria kraują į save. Ir šnabdža apie praradimą, ir nuoskaudas, ir liūdesį. Bet čia tik kraujas lapuose, šnarėjime po kojomis  lašas po lašo, laisto žemę,, ir ima dygti rožės ir rožinės lelijos, ir žolė užsiliepsnoja,  apsiniaukė dangus. Lyja. Žaibas. Skrodžia dangų lyg taiklus ir greitas skalpelis.
O sutemos, sutemos gaubia pečius ir neišeina, o saulėlydis, prieš užmerkiant akis, dar paglosto skruostus, savo šiluma ir optimizmu.
Laikas. Tiksi. Jis lėtas. Ir per greitas. Nepastebimas. Smogia iš pasalų.
Išliejau rašalą. Išbėriau cukrų. Išpyliau druską. Ir arbatą. Kavą. Vyną. Likerį . Ašaras.
Laukimas. Baimė. Pančiai. Virvės. Suvokimas. Aš žinau, žodžių, galbūt daugiau nei reikia, bet žodžių, išreikšti, kas kužda į ausį, ir tūno sieloj, aš pamečiau tuos žodžius, o gal ir neturėjau, nežinau, ir per daug galvoju, ir per mažai, po antklode, ir balkone, ir prie kavos, vidury miško.
Nėra pabaigos.
Ir pradžios.
Tik žodžiai. Ir potyriai.
Ir gražūs dalykai. Ir bjaurūs.
Ir aš. Juose.