kaip skamba tyla

 Rūkas gula ant medžių ir samanų. Žuvėdros skrodžia dangų ausyse spengiančiu klyksmu. Užsimerkusi įsivaizduoju ir jaučiu vėjo gūsius virš jų sparnų, saulės spindulio paglostymą, ir nuostabą, kaip tas spindulėlis prasiskverbė pro tirštus tamsius debesis. Oras pilnas drėgmės. Rasa pavirtusi šalna ant supuvusių lapų ir vos gyvų paskutinių žolės stiebų. Lauke karaliauja balta pilkuma. Pieno tirštumo rūkas, pirmieji šerkšno požymiai ant žemės, nykstanti žolė ir pilka kieta žemė. Purvo balos, šlapias cementas ir nuogi medžiai. 

Sėdžiu vidury parko. Norisi ištirpti, išsilydyti. Matau save, virstančia maža lietaus balute, lėtai garuojančią ir besigeriančią į žemę. Tamsi žemė pamažu šviesėja, ir vandens nelieka nė pėdsako. Matau save pienės pūkeliu skriejančią virš gatvių ir nusileidžiančią į rožės krūmą. Esu sulesta zylės ir mano kelionė už kelių valandų vėl užsibaigs žemės grumste. 

Sėdžiu vidury parko, kūnu jausdama drėgmę ir vėsą, lėtai įkvėpdama lietaus kvapus. Užmerktomis akimis po krentančiais lapais, grimzdama į čežėjimą, traškėjimą, trupėjimą. Ar tai įprasti garsai? Ar jie garsūs, ar tylūs? Ar ausyse cypia, spengia? Ar erzina, ar malonu ausiai? Ar medis turės likti nuogas, kad lapai mane paslėptų? Kiek reiks lapų, jog užsikasusi jų krūvoje galėčiau užmigti žiemos miegu? Kaip greit pūvėsių kvapas pasidarys bjaurus? Margas, ryškus peizažas po kojomis per kelias dienas pavirs pilka komposto krūva. Viskas taip laikina. 

Sėdžiu vidury parko ir jaučiu, kaip šaknys raizgosi aplink. Į kūną sminga dygliai, kapsi kraujo lašai. plaukuose vorai mezga tinklus. Juose užkimba bitės ir vienas drugys. Pirštais bandau pasiekti šermukšnio uogą nuraminti gurgiančiam pilvui. Erškėtis apsiraizgė tvirtai.  Auga ir stiebiasi link debesų. Toks stiprus medis iškelia mano kūną aukštyn. žiūriu į žemę, į smulkius medelius, miniatiūrinius parko suoliukus, žmones. Ar tikrai ten žmonės, o ne vabaliukai? Skauda kiekvieną kūno lopinėlį, medis stipriai smaugia. Norėtųsi ranka paliesti minkštą tamsų debesį. Žuvėdra nutupia ant mano galvos. Ir rėkia. Niekada nebus tylu.