Rugpjūtį su dideliu nerimu laukiau rudens, Rugsėjo. Atrodė, kad bus arba labai sudėtinga, arba su palengvėjimu žvelgsiu pro langą, galvodama, na ko aš tiek iki tol jaudinausi. Su kiekvienu ant šaligatvio pasirodančiu lapu vis giliau atsidūsdavau. Keistas jausmas. Įžengėme į naują, (ne)reikšmingą etapą, dar vieni pokyčių ir adaptacijos metai. Sakytumėt nulinė klasė, kas čia baisaus. Bet kai aplink aidi frazės, kaišiojančios pagalius į ratus, ir negali pasislėpti nuo tų įkyrių minčių, nori nenori tai užpildo kiekvieną laisvą minutę, visas mano kūnas užsipildo tirštu, baltu nerimo rūku.
Ir štai mes įžengėm į Rugsėjį, sklandžiau nei tikėjausi, bet ne pačiu geriausiu scenarijumi. Ir mano rytinė kava šiltoj namų lovoj pavirto į rytinę kavą darbe prie kasos aparato. Rytai, pilni skubesio ir ‘dar penkias minutes pamiegoti’, bet jau su daug mažiau ginčų ir mažiau neigiamų emocijų. Mažos pergalės, maži žingsniai į geresnį rytojų. Draugėms nebijau prisipažinti, sunku auginti vaiką, sunku dorotis su daugybe emocijų, sunku, kai aš pati ne visada tas emocijas atpažįstu, sunku ryte lipti iš lovos, kai labiau už viską nori likti tarp minkštų patalų, šalia murkiančios katės, o tuo labiau, jog dar nesimato saulės spindulių.
Tamsos mažiausiai laukiu. Ar jūsų neslegia, kai tenka busti su tamsa. Ryte iškiši nosį į lauką ir tamsu, tik gatvės žibintų mirksniai. Sėdžiu darbe ir net ne visada žinau, kas vyksta lauke, ar yra saulė išlindusi, o galbūt lyja, vėtra, jei žiema, kad sninga išgirstu tik iš klientų. Rūsy atskirta nuo realybės ir netekusi laiko nuovokos iki vakaro galo. O tada namo - per tą pačią tirštą tamsą, automobilių lempos nušviečia taką po kojomis, o lietaus lašai arba snaigės šoka gatvės žibintų šviesoje. Taip, aš galiu įžvelgti grožį tose akimirkose, kurios mane kartu ir slegia. Ta tamsa taip užgula pečius ir širdį, jog kartais norisi verkti iš saulės ilgesio. Nemėgstu rudens, nes vis tamsėja. Mažiausiai laukiu žiemos, nes cepelininis dangus užkloja bet kokias saulės užuomazgas, ir viskas skęsta prieblandoje. Bet rytai yra sunkiausia, jei kas leistų didžiąją dalį tamsiojo sezono mielai praleisčiau lovoje. Ten bent šilta, patogu, neslidu, nešlapia, nėr purvo. Na, tik sausainių trupiniai.
Bet guodžiu save, jog turiu knygų, kurias galėsiu imti į rankas. Jog turiu uogienių, kurias ant batono tepsiu prie arbatos. Gera, gerti arbatą apsisiautus pleduku, šalia klubą spardo katės letenos, o ant pečių bando užsiropšti vaikas. Guodžiu save, jog vilnoniai pledukai ir žvakės sukuria magišką atmosferą namie. Guodžiu save, jog tingėjimo ir reflektacijos laiką, kurį šaltuoju sezonu labai svarbu atlikti, aš nukeliu į naktį, nes visą dieną man yra naktis - tai reiškia turiu begalę laiko apmąstymams.
Žinau, jog ruduo nebus nei geras nei blogas. Bus ir jauku, ir liūdna. Kam nepasitaiko sunki naktis, kai norisi kaukti balsu, bet šalia miega artimieji, tai tyliai nubrauki ašarą ir nuryji rūgštų gniutulą jausmų. O minčių avilys galvoje tuos jausmus išrūšiuos iki ryto. Mes visi jaučiam begalę dalykų. Užtrunka dėliojimas į lentynėles, laimės geismas pykstasi su perfekcionizmu, o neapykanta su apatija. Visiems turi užtekti vietos įsivazduojamoj lentynoj. Dėlioju save iš statulėlių ir veidrodinių mozaikų, džiovintų gėlių ir atvirukų.
Neišsiųstos siuntos dulka ant spintos, ir aš tyliai sau kuždu išsiųsiu rytoj, išsiųsiu rytoj. Aš taip seniai berašiau laiškus, atrodo gebėjimas dėlioti mintis nuo manęs pabėgo. O “silpno” laiško draugei nesiųsi. Į šį rudenį dedu viltis žodžių gausiems laiškams. Apie tylią kasdienybę, kurioje nieko nenutiko, tik mažas trupinys džiaugsmo ir gausus pavargusio kūno minčių srautas. Aš išsiųsiu tuos siuntinius, ir parašysiu tuos laiškus, ir bent vieną knygą perskaitysiu. Ir to užteks, kad ruduo nebūtų blogas.
Svarbiausia, kad tik rytai būtų vis lengvesni..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
burb burb burb.