Tyliai po ledu čiurlena upelis, besigrumdamas su ledo lytymis, didesniais akmenimis ir keliomis į vandenį įkritusiomis šakomis. Jei pasiseks parsinešiu miškinių kačiukų puokštę. Vėjas ūžia, ausyse spengia, plaukai pinasi tarp blakstienų ir sudžiūvusių mano ūgio smilgų. Jos švelniai šūruoja pečius. Kažkur tolumoje augančiam beržely čiulba paukštis. Džiugi jo daina, matyt jau kviečiasi pavasarinę porą.
Bet aš brendu palei upę, upelį, gyvybės, o gal jaunystės šaltinį, su knygomis rankose ir akmenimis kišenėj. Turėčiau didesnę taurę, pasisemčiau to skaidraus šalto vandens. Prieskonių pilnu krepšiu ant peties, linas nesulaiko kvapų, ir keisti aromatai sklando ore, persipynę drėgme ir pūvėsiu. Neįprastas derinys. Nors turėtų būt visiškai normalus gamtai - intensyvūs žolynų kvapai, ir švelnūs mirštančios gamtos atodūsiai.. o gal jau atgimstančios gamtos atodūsiai? Pūvančių lapų magija - vienu metu tu ir miršti ir maitini.
Plaukai ima erzinti, sustoju šalia brūzgynų, pasidedu lininį krepšį, ant jo knygas, susipinu kasas. Ne taip ir ne vietoje padėjusi pėdą paslydusi griūnu ant glitaus.. Kažko slidaus ir krutančio. Baisu atsimerkti. Pajutusi dantukus petyje susivokiu įkritusi į gyvačių patalus. Guodžiu save, jog tai tik žalčiai, tik vienas, traukdama galvą iš savo peties. Po kojom besipina visgi nepavojingi, bet nuo to ne mažiau šiurpūs, orgijų suktiniai. Tikrai papuoliau į stebuklingas vestuves. Skirtingų dydžių žalčių kamuolių pilnas brūzgynas. Tik šie nesikuklina šliaužti mano kojomis, o aš vis mandagiai bandau juos nusipurtyti ir bėgti.
Kratau maišą su žolynais, kuriuos teks paaukoti gamtai, mat neštis gličių padarų namo aš nenoriu. Jie pinasi po kojomis, gaudo rankas, kabinasi į plaukus mažomis burnytėmis. Atrodo krenta iš dangaus, nors medžių aplink mane nebuvo. Tačiau pakėlusi akis aukštyn matau pilnas šakas žalčių. Geltonais pilvais ir visiškai juodų, besirangančių aplink kamienus ar skriejančių žemyn tiesiai man ant galvos. Nebegirdžiu nei upelio, nei paukščio. Pasigriebusi knygas užsidengiu pakaušį, kad nevirsčiau dar viena Medūzos šukuosenos savininke. Ausyse spengia. Sukąstą petį gelia. Kelias akyse nyksta. Pėdos klimsta purve. Skaidraus upelio ir ledo lyčių kovos kaip nematyt taip nematyt. O buvo visai šalia.
Besibraudama per brūzgynus subraižytom rankom ir kojom suprantu, jog basa bėgu per apledėjusius akmenis, rankose gniauždama Šekspyro "Sonetus" nors iš namų išėjau su dienoraščiu ir žolininkystės knygomis. Ir su batais. Kur mano batai? Lyg pro miglą matau tolumoje beržą, girdžiu švelnų skambesį.
- Paukšteli, išvesk mane namo
Vis dar traukdama nedidelius žalčius iš plaukų lekiu link beržo. Vėjui plaikstant plaukus ir suknelę jaučiuos lyg skrisčiau. Skausmas darosi nepakeliamas. Medis virsta šešėliu. Šešėlis aukštas ir įmantria šukuosena, jis moja man rankoje laikydamas armonikėlę, o gal skudučius? Švelnus melodijos skambesys atrodo nuramino žalčių meilės puotą. Kelis žingsnius pagaliau žengiau be nepageidaujamų palydovų. Ir nors liejasi akyse dėl tirpstančio peties prieš pat suklupdama dar spėjau išvysti pirmąjį žalčialunkio žiedą bei samanom apžėlusią muzikanto barzdą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
burb burb burb.