ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą.

 ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą.*

Ankstyvų rytą praveriu duris. Oras dvelkia drėgme ir puvėsiais. Ruduo, kas trečiam žingsyje purvas, kiekvienam - raudoni klevo lapai, gelsvi šermukšnių lapai, įskilusios trinkelės. Išrausti takai aplikui. Eik greitai, tik neišsisuk kojos. Vienas nikst ir tu jau ant šaltos drėgnos žemės. 

Tai vieni gražiausių vaizdų. Paukščiai klykauja virš galvos. Dideli pūkuoti katinai tupintys po balkonais. Žydi rudeninės rožės. Ryškios, dideliais ir kvapniais žiedais. Medžiai pasidabinę plačiu spalvų spektru. Žaluma geltonuoja, oranžinė raudonuoja, gelsva ruduoja, o mažiausi jau yra. 

Sąnarius geliantis šaltis kviečia įsipatoginti tarp pagalvėlių ir pledų, su garuojančiu puodeliu gėralo, knyga ar užrašine ant kelių. Puikus metas kurti istorijas, arba jomis mėgautis. Bet mano galvoje dūzgia padriki beprasmiai skiemenys. Pykstu, kad negaliu sulipdyti padoraus sakinio. Kas yra padorus sakinys? Ar vis dar tas pats apie katės dantis? O gal tas apie mito apnuoginimą iki pat griaučių? Gal tas, kur rankos lėtai išrengia vyrą vidury nakties, o ant grindų blizga išpiltos vyno taurės? Kas yra padorus sakinys?  Ar tas, kurį skaitant penkišimtai dvyliktą kartą vis dar galvotum, ooo buvo geras sakinys. 

Bet aš bėgu. Neprivalau bėgti, kad bėgti. Bet aš bėgu. Ankstyvą rytą, tarp margų lapų po kojomis ir statybininkų užnugaryje. Bėgu perpiet patiekusi ant stalo lėkštę su karštu maistu. Bėgu neatsigręždama ir be tikslo. Nes galva dūzgia kaip avilys. Bet tuo pačiu joje spengia neįveikiama tyla. Kartais žmogui atrodo, jog jis gali nuo savęs pabėgti. Kartais gali įtikinti save, jog gali pasislėpti margaspalvių lapų krūvoje.

 Augalai aplink mane miršta. Ignoruodami drėgmę, purškiamus lapus ir trąšas. Miršta ir juokiasi man į veidą. O aš žiūriu veidrodžiui į akis ir klausiu, ar dar galiu parašyti laišką? Ar dar moku kalbėtis su žmonėmis? Kaip galima kalbėtis, kai tavo galvoje kažkas cypia? Beždžionėlė daužo būgnais kažkur minčių ir sapnų fone.

Taigi aš greitžingsniu keliauju apeidama duobes ir statybines tvoras. Geriu kavą vienu šaukšteliu kavos putoje piešdama sigiles. Rinkdama kaštonus į kiekvieną paltą, kad ateštų sėkmę. Turiu tiek nedaug žodžių, jog meilės laišką galėčiau parašyt ant klevo lapo. Visi etapai praeina, rašau žinutėse, galvoju skaitydama kitų išrašytas mintis. Ir tada apsivelku paltą ir išeinu pro duris spardyti kankorėžių. 

*pavadinimas related to H. Murakami book.