Kviečiu prie stalo. Žvakes uždegsim. Traukiu didelę lėkštę. Beriu uogas šermukšnio, spygliuotą šaką erškėčio. Rožių žiedlapius dėlioju ir gvazdiko žiedą. Obuolį, krapų sėklas. Mozaikos menas prieš akis švyti. Už sveikatą ir grožį, už gerą nuotaiką, kad neskaudėtų galvos ir kojos. Bendrystės ir Ramybės prisikviest į namus - uždegu žiedus levandos melsvos. Smilksta. Ir dūmais kvepia namai. Cinamono lazdelė, tarp pirštų. Kiek mažų dalykų man kvepia rudeniu. Kiek mažų dalykų lygiai taip pat kvepia vasaros vėsiu vakaru. Spalvos ir uogos mintyse kuria paveikslą. Rankas pačios tiesiasi link laiškų popieriaus ir knygų. O tarp tų knygų džiovintos žolelės. Arbatos puodas garuoja karštas, dugne dar blaškosi mėta, imbieras, citrinos skiltelė ir rozmarinas. Mano namai - mano šventovė. Mano dubenys - mano altoriai. Mano rankose gamtos dovanos. O namai kvepia Žolynais, vos įžengus pro duris. Ir kaip gali nesižiaugti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
burb burb burb.