atsargiai. jis jau čia.

 * Visa istorija ir jos personažai yra išgalvoti, 

galimi vardų ar įvykių sutapimai visiškai atsitiktiniai

 ir neturintys nieko bendro su realiais žmonėmis ar įvykiais *

rytas. pramerkiu akis ir muistausi tarp patalų. per mane šokinėja mažius ir katė. abu skleisdami savus garsus. pažvelgusi pro langą matau sniegą, snaigių tango, ir vėjo blaškomus medžius. atrodo blynais ir grietine žiema mes neišvijome, o kaip tik prisišaukėme ją į svečius. 

įsijungiu mobilų peržvelgti žinutes, patikrinti, ar nėra laiškų iš siuntų tarnybų. staiga iššoka pranešimas.

dėmesio. diagnozuotas pirmas atvejis. 

- ohoo, - atsidustu, - jis jau čia. atvyko. na tai labas rytas. 

katė kviečia mane į virtuve, ji alkana. kaip tyčia suskamba mobilusis. 

- na tai šiauliuose susirgo, - sako man draugė kitam laido gale, - jau baigiu įrengti bunkerį. kraunu paskutines aštriųjų pupelių skardines į lentynas. šiandien po darbų liko tik užsipirkti alkoholio, o kokie tavo planai šiandienai?
- turiu pasiimti siuntinius iš paštomato. svajoju apie dieviškąjį italijos tiramisu, ir dar apsipirkti, vaisių reikia. 
- bet tai gal tu geriau sėdėk namie, - sunerimusi sako draugė. 
- bet valgyti mums tai reikia. ir siuntinių reikia, kitaip išsiųs atgal. 

----

susiruošiu neskubėdama, apsirengiam šiltai ir keliaujam. 
lauke įprastas žmonių kiekis - šunų vedžiotojai parke, vyras kuisiantis konteinerį, ir eilinį sykį burbantis, kokia netvara, kiek dar čia jam reikės tvarkytis. 
pora pensininkų nešasi pudeliuką ant rankų, baltą, ir blizgančiomis akytėmis. mažius nužiūri ir krykštauja, o vyriškis juokdamasis sako:
- mieloji, tu pažiūrėk, koks mielas vaikas, ak kaip gera jam mažam, viskas gyvenime teikia džiaugsmo. 

įžengiame į didžiulį prekybos ir pramogų centrą. vėl gi įprastas žmonių kiekis, visi ramiai gyvena savo gyvenimus toliau, ruošiuosi rašyt draugei, jog viskas gražu ir jauku, ir jokios panikos nėra. 
tačiau patenkame į maisto prekių parduotuvę, ir aš akimirkai stabteliu.
 pora moteriškių su medicininėmis kaukėmis, ir nailoninėmis pirštinėmis, vežasi pilną vežimą popierinių rankšluosčių, prie kasos vyriškis jau krauna į maišus koncervus, degtinę ir makaronus. keliais metrais toliau vyriškis su dujokauke skaito, kas parašyta, ant ryžių pakuotės.
- na čia, jau saugumo viršūnė, - tyliai nusikvatoju sau po nosim.
atgal išgirstu duslų juoką ir sulaukiu atsako:
- bijau mirti, dar pagyvent noriu.

greitžingsniu keliaujam toliau, vaizdai nesikeičia:
pilni vežimėliai ryžių, makaronų, duonos, šprotų koncervų, paštetų, užtepėlių, įvairaus alkoholio, duonos, dešrelių, tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, buitinės chemijos.

pro mane prabėga drabužių parduotuvės konsultantės prarėkdamos viena kitą "pieno neimk suges" "reikia daugiau popierinių rankšluosčių" "ir padažo prie dešrelių, kai viską uždarys, kaip būsim be padažo?"

sustojom ties sausainiais ir renkuosi kokosinius, nemačiau jų gerus metus laiko, puikiai sueis prie arbatos. šitaip stoviniuodama stabdau eismą visiems panikuojantiems, ir viena moteriškė neiškentusi ima mane mokyti:
- mes čia turim kruopas pirkti pilna kaina mėnesiui, nes akcijos nėra, o šita dar sugalvojo dvejoti, ar reik jai vienos dėžutės sausainių, ar dviejų?

toliau, nebuvo kažko stebuklingo ar įdomaus, susirinkau, ko man reikia - sausainių, sluoksniuotos tešlos ir muilo, ir pėdinam lauk. 
praeinam pro liftą - kabo sanitaizeris, šypteliu. sena svajonė, jog galimybė dezinfekuoti rankas būtų prieinama kasdien ir kiekviename žingsnyje. o kad tai išsipildytų tereikėjo epidemijos. 

dar pagalvoju, ar nueiti pasiimti kavos išsinešimui, būtų šilčiau rankoms lauke, pro stiklines duris matau kylantį vėją, gal ir snigti ims. galu gale šitame šurmulyje tik ir norisi sustoti ir pasirodyti, jog gali leisti sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka, užuot lėkus, bėgus, griuvus ir skubėjus..

išeinant por duris pastebiu techninį darbuotoją kabinantį dar vieną dezinfekanto dozatorių, šyptelim ir linktelim viens kitam. ta ramybė veide atpalaiduoja mintis. 

nuo kito paštomato pasitraukęs vyras staiga išbala ir pasisveikina:
- sveiki, palikau spiritą mašinoj, kaip manot labai blogai, jei ne čia iškart, o tik grįžęs į mašiną išsitrinsiu juo?
- viskas bus gerai, būkit ramus, - atsakau.
- jūs medikė?
- taip , - šypteliu.
- ačiū, dievui, - dar šūkteli jis nueidamas.

ties parku mus pasiveja gauja mokyklinukų, paauglių, ir mokytojų pavargusiais veidas. vėl papuolėm per pietų pertrauką. vaikai irgi besišypsantys, spinduliuojantys gyvenimo džiaugsmą, kas su gertuve rankoje, kas su cigarete dantyse. 
dvi stilingos mergaitės sustoja prie mūsų, viena taisosi suknelę, kita bando šnekinti mažių.

- o tu nebijai viruso, - staiga sako siena ir rodo kažkokį paveiksliuką telefone.
- a tu durns, - atšauna kita, dantyse sutraiškydama ledinuką, - ko mums bijoti, ne mes mirsim. 

ir toliau jau nueina besikvatodamos iš berniukų. o mes įžengiam į parką, pamažu išlenda daugiau mamų su vežimėliais, atsargiai vis žvalgosi per petį. 

ar taip ir gyvensim dabar? vis gręžiosimės, eisim įtempę ausis, o išgirdę kosulį ar kažką čiaudant pasileisim bėgti į priešingą pusę? gyvensim su šita panika ir baime? 

pralekia dar vienas vyrukas su kauke, ir popieriniais rankšluosčiais vienoje rankoje, o kitoj telefone rėkiančia žmona "tu greičiau grįžt, ilgai lauke būsi pasigausi virusą ir aš tavęs nebeįsileisiu"

---

gera grįžtii į šiltus namus, užsikaisti kavos, čia ramu, nėra persigandusių šūksnių, nėra skubėjimo, galim atsipalaiduoti ir išsikepti sausainių. 
nusičiaudau krauju.
- vėl spaudimas, - atsidustu, - reikėjo anksčiau pasiimti tos kavos.