kai prabundi baltoje palatoje, kietoje ligoninės lovoje. Ir aiškiai iš vaistų kvapo suvoki, kad tai negali būti sapnas. Norėjau klykti. Nusitraukti tuos visus keistus laidus ir bėgti. Į gryną orą, į šviesą, tarp medžių, po dar vienais ratais. Kryptis nėra svarbi. Tik procesas. Noras ištrūkti. Negebėjimas atsilaikyti. Silpnumo alimirka. Bet aš tik atsisėdau lovoje. Buvau per silpna pakelti kojas. ką čia pakelti, nesugebėjau net pajudinti. Tad gerą minutę sėdėjau tiesiog spoksodama į baltą sieną ir bandydama prisiminti. Vienoje ausyje spengė, bet kita pajėgiau girdėti žingsnius, šurmulį, kartais net padrikus žodžius už durų.
Aš pamečiau seserį.
Aš praradau seserį.
Nebeturiu šeimos.
Nieko neturiu.
Esu viena.
Esu viena.
Esu viena.
Esu viena.
Ką man reikės daryti. Užsidėjusi delnus ant pečių ėmiau lengvai linguoti, niūniuoti melodijas, sugebėjau pakrutinti kojas. Mesiu darbą. Viską parduosiu. Kam išvis man visko reikėjo? išvažiuosiu, kur nors toli, kur niekas nepažinos manęs, ir neklausinės. Ir tyliai merdėsiu kokiam tamsiam kampe. Kaip aš dabar gyvensiu? kodėl? Kodėl ten negalėjau būti aš ?
Kažkas man iš kairės suinkštė ir aš šoktelėjau lovoje. Apsidairiau.
- Ką ten murmi ? - pasakė Augustė, muistydamasi pataluose, ir vėl užmerkė akis.
Taip ir sėdėjau išsižiojusi. Nejudėdama. Dabar jau tikrai sapnuoju.
Nusitraukiau vamzdelius. O gal laidus. Nesuvokiau, kas tai per įrengimai, tai ne mano sritis. Išsiropščiau iš lovos. Kažkuris iš aparatų ėmė cypti. Erzinančiai garsiai.
- sveikas, galvos skausme, - sukuždėjau aš, lipdama į Augustės lovą, ir bandydama nenutraukti ir neužkliūdyti nei vieno vamzdelio, nepajudinti jos sutvarstytos rankos.
- Duok man penkias minutes,- užsimiegojusiu balsu sumurmėjo Augustė. pasijutau , kaip vaikystėje, žadindama ją pamokoms.
Ėmė suktis sienos ir langai, judėti lovos. Temo akyse, ir blykčiojo lempų šviesa. Jaučiausi lengvai apsvaigusi, iš laimės, ir skausmo, ir erzinančio cypimo. Aš turiu sesę. Vis dar. Vis dar ne viena.
Garsas blėso, staiga, trūktelėjo durys, įlėkė pora vyrukų baltais chalatais. Patrauklių vyrukų.
- Koks gražus sapnas, - sumurmėjau, ir akyse užgeso, bet puikiai girdėjau jų žingsnius, ir riksmą. nebegalėjau priešintis miegui.
- gal ir aš galiu nusnausti, dar penkias minutes,- sušnibšdėjau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
burb burb burb.