mūza

padėjusi galvą ant juodo stalo miegojo mano mūza. saldžiai sapnuodama kažką man nesuvokiamo ir murmėdama gydančius užkeikimus. levandų kvapo žvakės liepsnelė, vienintelis šviesos ir šilumos šaltinis, šoka pagal jos kvėpavimą.
 imu ilgėtis muzikos. triukšmingų mušamųjų ir gitarų brazgėjimo, švelnaus styginių sūpavimo ar džiaugsmingo trimitų gausmo. balsų, rėkiančių apie gyvenimo skausmą, išreiškiančių savo kvailą požiūrį ar kažkieno istoriją, liūdną, susitraukusią it džiovintas obuolys. lakštingalų giedančių melancholiją, saldžią meilę ir byrančias ašaras, kurios rūpi tiek pat, kiek orų prognozė.
imu ilgėtis spalvų. pastelėmis susitepusių pirštų ir sienų po naujo šedevro. rudenį susigėstančių klevo lapų ir šermukšnių kekių. rausvai baltų bijūnų močiutės gėlių darželyje, užsiimančių Dao ar Dzen. katino akių, kuriose atsispindi dar vienas kruvinas saulėtekis. dangaus mėlynumo šeimynykščių akių.
mano mūza pramerkia akis, pasiražo, pasižiūri į mane tokiom akim.. tokiom akim... kad aš akimirkai sustingstu, atsiduriu kitame pasaulyje, matyt ji mane užbūrė, nunešė kitapus vandens lašelyje spindinčios vaivorykštės, ten po baltais rožių žiedlapiais, tarp blizgančių melsvų vabalų...
nepastebėjau, kaip mūza išėjo, palikdama tik savo pėdsakų skambesį, išsinešdama mano mintis apie rytmečio saulę, šlapius akmenukus po lietaus, poezijos knygas lentynose, mano ketinimą eiliuoti, eiliuoti apie keistą virpulį krūtinėj, kuomet nesiseka užmigti, eiliuoti apie demoną auksinėmis akimis ir raudonų klevo lapų šokį...