liūnas

"Genijus" liūdesį ir bĖdas skandina
Viskio stiklinėj,
Nors pats gyvenimą savo gadina.
sako, Laimę rado suktinėj.

Mes visi kartais geriam nuodus,
Pildom kitų aruodus,
Bet nereik pult į bedugnę
Net jei tenka vaikščiot per ugnį.

Kam nebūna dienų, kai užgriūva dangus?
Nėr draugų, pinigų, tuoj išvis iš namų.
Prisikaupia viduj įvairiausių jausmų.
Ir ant kelių parpuolęs vaitoja žmogus.

Jausmai vulkanu veržiasi, tornadu atlekia,
O žmogus klaidžioja, kol randa savo kelią.
Ir dievui lenkiasi, ir velniui meldžiasi,
Ir trypiamas galvijų leidžiasi.

Kalnus nuversti, vandenis perplaukt,-
Svajojo, noram liepė dar palaukt.
Viduj širdis vilkais seniai jau staugė-
Jis naiviai pokyčių į gerą laukė.

Na, pirmyn, užpūsk gyvenimą lyg žvakę.
Taip neparodysi Tiems, ko jie dar nematė.
Kiekvienas turi proto, tik nežino kaip juo naudotis.
Naiviai tada mano, kad galimybės ribotos.

Aukštyn galvą, sielą ir širdį.
Pasižiūrim į saulę.
Norim būt dideli, kai suaugę,
Bet mažai kas mus klauso ir girdi.

Metas kilti iš purvo liūno.
Pažadint visa gerą, kas viduj tūno.
Užteks šliaužiant sėlint į mirtį.
Įsižiebkime aplink viltį.